//Valstybinė kalba
Valstybinė kalba 2018-11-14T11:58:38+00:00

Valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo kontrolė

Varėnos rajono savivaldybės administracija
Bendrojo skyriaus vyr. specialistė kalbos tvarkytoja Genė Palevičienė
44 kab., tel. (8 310) 32 020, faks. (8 310) 51 200,
el. p. genute.paleviciene@varena.lt

Kalbos tvarkytojas

  • kontroliuoja, kaip Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje laikomasi Valstybinės kalbos įstatymo, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių valstybinės kalbos vartojimą;
  • tikrina, ar pateikti derinti įmonių, įstaigų, organizacijų bei asmenų skelbiamų viešųjų užrašų ir reklamos projektai atitinka valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo reikalavimus;
  • konsultuoja savivaldybės teritorijoje veikiančių įmonių, įstaigų ir organizacijų darbuotojus bei kitus asmenis valstybinės kalbos vartojimo klausimais;

Informaciją dėl lietuvių kalbos egzamino Lietuvos Respublikos pilietybei gauti ir valstybinės kalbos kvalifikacinio egzamino laikymo teikia Varėnos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu sudaryta Valstybinės kalbos mokėjimo kvalifikavimo komisija. Komisijos pirmininkė – Milda Padegimaitė, Varėnos „Ąžuolo“ gimnazijos direktorė. Pasiteirauti galima tel. (8 310) 51 053, el. p. azuolo.gimnazija@varena.lt.


Varėnos vardo kilmė

Aiškinant Varėnos vardo kilmę, reikia priminti dviejų gyvenviečių, anksčiau vadinamų Varėna I ir Varėna II, istorijos pradžią. Rašytiniuose šaltiniuose Varėna minima 1413 m. Istorikai jau neabejoja, kad Varėnos žemėje XV a. buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto medžioklės dvaras ir pilis, kurioje jis su savo dvariškiais praleisdavo daug laiko. Varėnos dvare Vytautas parašė nemažai laiškų įvairių valstybių vadovams. Pirmasis jų rašytas 1413 m. Laiške Kryžiuočių ordino magistrui pažymima, kad jis rašytas „naujajame medžioklės dvare, vadinamame Varėna, greta Merkio upės“. Daugelyje kitų laiškų taip pat nurodoma, kad jie rašyti Varėnoje. Istoriografijoje vyrauja nuomonė, kad pilies ir dvaro būta Varėnės ir Merkio santakos kyšulyje. Prie šių upių įsikūrusi gyvenvietė vėliau davė vardą ir dabartiniam Varėnos miestui. Tiesiant Peterburgo-Varšuvos geležinkelį, už keturių kilometrų į pietus nuo Merkio 1862 m. buvo pastatyta Varėnos geležinkelio stotis, prie kurios išaugo nauja gyvenvietė. Vėliau prie Merkio esanti gyvenvietė buvo pavadinta Varėna I, o naujesnė – Varėna II. Šiuo metu senoji gyvenvietė vadinama Senąja Varėna, o Varėna II – Varėnos miestu.

Daugelis autorių, rašiusių apie Varėną, miesto vardą sieja su įvairiais padavimais. Kalbininkas A. Vanagas rašo, kad miesto vardas kilo iš upės, prie kurios kūrėsi Varėna, vardo Varėnà (dab. Varė́nė). Tai įprastas gyvenamųjų vietų vardų darybos būdas lietuvių kalboje.

Kirčiavimas. Dažnai Varėnos vardą kirčiuojame netaisyklingai. Reikėtų įsidėmėti, kad mūsų miesto vardas kirčiuojamas pagal trečiąją kirčiuotę: Varė, Varėnõs, Varė́nai, į Varė́ną, ties Varė́na, Varėnojè̀. Labai lengva išmokti pagal žodžio galvà kirčiavimą.

Pagal A. Vanago „Lietuvos miestų vardai“(Vilnius, 1996 ), Vietovardžių žodyną (Vilnius, 2002), R. Žepkaitės „Varėna istorijos kelyje“ (Mintis, 2002) parengė vyr. specialistė kalbos tvarkytoja Genė Palevičienė


Merkinės ir Valkininkų vardų kilmė

ir kirčiavimas

Merkinė

Vietovardžio kilmė. Merkinė yra viena seniausių gyvenviečių Lietuvoje. Pirmą kartą ji minima 1377 m., kai kryžiuočiai nusiaubė Merkinės pilį. Merkinę randame 1551 m. Lietuvos miestelių sąraše. Žygimantas Augustas 1556 m. Merkinei pakartotinai suteikė Magdeburgo teises. Nuo XVI a. minimas Merkinės dvaras ir seniūnija.

                      Senieji vardo paminėjimai istorijos dokumentuose gana panašūs: Merken 1377 m., Merkenpil 1377 m., Merkin 1393 m., Merkinpille 1391 m., Merkyn 1394 m.

                      Vardo kilmė aiški – tai priesagos -inė vedinys iš upės vardo Merkys. Tokios darybos gyvenamųjų vietų vardų  lietuvių kalboje žinoma ir daugiau.

                      Kirčiavimas. Vietovardis kirčiuojamas pagal antrąją kirčiuotę: Merkìnė, Merkì̀nės, Merkìnei, į Merkì̀nę, ties Merkinè, Merkìnėje.

Valkininkai

Vietovardžio kilmė. Gyvenvietė žinoma nuo XIV a. 1418 m. minimas Valkininkų dvaras ir miestelis, 1503 m. – valsčius, 1516 m. – miestas, 1571 m. gavo Magdeburgo teises.

                      Vardo kilmė nėra aiški. Dėl vardo galima pasakyti, jog jis turi priesagą -inink– bei šaknį valk-. Tarmėje žinomi ir kiti variantai – Valkinỹkai, Valkinỹkas. Kaip rodo 1503 m. užrašymas Walkininki, priesaga -inink-, matyt, yra gana sena. Tačiau, ką pradžioje reiškė šis priesagos -inink- (-inyk-) vedinys, pasakyti sunku. Galima tik spėti, kad jis greičiausiai sudarytas iš kokio kito vietovardžio su šaknimi valk-. Pietų Lietuvai ypač būdingi priesagos -inink- vediniai iš vandenvardžių. Tačiau nei upės, nei ežero, vardu Valka, Valkys ar pan. arti Valkininkų nežinoma. Todėl beliktų manyti, jog Valkininkai yra priesagos vedinys iš kokios kitos vietos – balos, miško, pievos ar pan. – vardo. Tokių vardų Pietų Lietuvoje daugybė: Valkà ganykla (apie Rudnią), pieva (apie Varėną), laukas (apie Vydenius) ir pan. Suprantama nustatyti, iš kurio konkrečiai šių ar kitų vietų vardų susidarė vardas Valkininkai, neįmanoma.

Kirčiavimas. Vietovardis kirčiuojamas pagal antrąją kirčiuotę: Valkiniñkai, Valkiniñkų, Valkiniñkams, į Valkininkùs, ties Valkiniñkais, Valkiniñkuose.

Pagal A. Vanago „Lietuvos miestų vardai“ (Vilnius, 1996 ) ir Vietovardžių žodyną (Vilnius, 2002) parengė vyr. specialistė kalbos tvarkytoja Genė Palevičienė.


 Kaimų vardų kilmė

Ašašninkų kaimo vardo kilmė

   Marcinkonių seniūnijoje, pačiuose Varėnos rajono pietuose, prie Baltarusijos sienos, yra Ašašninkų kaimas. Šis kaimas garsėja dėl šnektos ypatybių. Pati šnekta priklauso pietų aukštaičių tarmei. Kalbininkams ji gerai žinoma dėl vadinamojo priebalsių porų s, z ir š, ž painiojimo, pvz.: zmogus „žmogus“, asarukas „ešeriukas“, silas „šilas“. Ši ypatybė laikoma čia gyvenusios jotvingių genties kalbos reliktu.

   O iš kur kilo kaimo vardas Ašašninkai? Lietuvos vietovardžių žodyno I tome (p. 195), kurį 2008 metais išleido Lietuvių kalbos institutas, aiškinama, kad kaimo vardas Ašašninkai kilęs iš istorizmo ašašninkas (ašašnykas), kuriuo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo vadinami tam tikros valstybės tarnybos pakopos žmonės, saugoję miškus ar pan. (remiamasi kalbininko V. Ambrazo surinktais nepublikuotais duomenimis).

Kuo įdomus Babriškių kaimo vardas

   Varėnos rajono Babriškių kaimas gerai žinomas rajono gyventojams. Pro jį daugeliui tenka važiuoti, nes netoli kaimo yra didelė kryžkelė, nuo kurios šakojasi keliai į Varėną, Alytų, Vilnių. Ją žmonės ir vadina Babriškių kryžkele. Žmones traukia kaime esanti jauki Šv. arkangelo Mykolo bažnytėlė. Įdomu, kad šį kaimą tiek rajono gyventojai, tiek svečiai dažnai vadina ir Babriškės, ir Bobriškės. Kodėl kaimo vardas turi kelis variantus? Kokia gali būti vardo Babriškės kilmė?

   Kalbininkai jau seniai tyrinėja vietovardžius, jų kilmę. Lietuvių kalbos institutas pradėjo leisti Lietuvos vietovardžių žodyną. Šio žodyno I tome (A-B, p. 286), kuris išleistas 2008 metais, randame įvairiose Lietuvos vietovėse esančių kaimų, upių, ežerų pavadinimų, kurių šaknis babr-: kaimai Babrai, Babriškės, Babrynas, pelkė Babrynė, ežeras Babrinis, upė Babrūnė ir kt. Žodyne aiškinama, kad tokių pavadinimų „kilmė ne visai aiški: dažniausiai, matyt, iš lietuvių kalbos žodžio babras. Tai toks graužikų būrio brangiakailis žvėrelis.“ Reikia plačiau paaiškinti, kad minimas tas pats gyvūnėlis, kuris vadinamas bebru. Šiam gyvūnui pavadinti lietuvių kalboje buvo vartojamas ir žodis babras. Mokslininkai šį žodį užrašė iš gyvosios žmonių kalbos. Manoma, kad jis galėjo būti vartojamas ir dzūkų tarmėje, nes buvo užrašytas vietovėje apie Leipalingį. Žodis yra Lietuvių kalbos žodyno I tome, p. 539.

   Lietuvos vietovardžių žodyne taip pat aiškinama, kad „kita vertus kai kurie vietovardžiai, ypač gyvenamųjų vietų vardai, galėtų būti kilę iš asmenvardžių Babras, Babrys, plg. pavardes Babraitis, Babrauskas, Babravičius.“

  Kyla klausimas, kodėl kalboje dar tebevartojama forma Bobriškės. Vietovardžius tyrinėjantys kalbininkai teigia, kad formos su bobr- galėjo atsirasti dėl slavų kalbų įtakos, plg. rus. bobr „bebras“. Bobriškės (Bobryšky) – suslavinta forma. Oficiali lietuviška vardo forma – Babriškės. Taigi kaip visai lietuvių kalbai, taip ir kaimų vardams įtaką darė kitos kalbos.

   Kirčiavimas. Babškės (2), Babškių, Babškėms, į Babriškès, ties Babškėmis, Babškėse.

Iš kur kilo Rudnios kaimo vardas

   Varėnos rajone, tarp miškų, abipus Ūlos upės, įsikūręs Rudnios kaimas. Kaimas pasižymi gamtos gražumu, įvairumu, įdomia istorine praeitimi. Čia rastais senaisiais archeologijos paminklais domėjosi jau XIX a. archeologai. Įdomi ir kaimo vardo atsiradimo istorija. Iki XVIII a. vidurio Rudnia buvo vadinama Ūlos vardu, o Ūlos upė ties Rudnia buvo vadinama Dubu. Kai kuriuose dokumentuose Rudnia dar vadinama Venglone. Ūlos vardo pakeitimas į Rudnią siejamas su geležies liejykla, veikusia XVIII a. Geležiai gaminti buvo naudojama vietinė balų rūda, kasta Pajurkių pievose ir ties Bieliūnais, palei Nočios upelį. Rūdą gabeno vežimais į Rudnios liejyklą. XVIII ir XIX a. visas kaimo gyvenimas buvo susijęs su geležies liejykla. Šiandien liejyklos laikus mena tik užtvanka, virš kurios pastatytas tiltas.


Seniūnijų pavadinimų

kirčiavimas

Seniūnija

Kirčiavimas

Kirčiuotė

1.

Jakė́nų seniūni

Jakė́nai, Jakė́nų, Jakė́nams, į Jakė́nus, ties Jakė́nais, Jakė́nuose

1 kirčiuotė

2.

Kaniavõs seniūni

Kaniavà, Kaniavõs, Kaniãvai, į Kaniãvą, ties Kania, Kaniavo

4 kirčiuotė

3.

Marcinkonių̃ seniūni

Marcinkónys, Marcinkonių̃, Marcinkónims, į Marcinkónis, ties Marcinkónimis, Marcinkony

3 kirčiuotė

4.

Matùizų seniūni

Matùizos, Matùizų, Matùizoms, į Matùizas, ties Matùizomis, Matùizose

1 kirčiuotė

5.

Merkìnės seniūni

Merkìnė, Merkìnės, Merkìnei, į Merkìnę, ties Merki, Merkìnėje

2 kirčiuotė

6.

Valkiniñkų seniūni

Valkiniñkai (ne Val̃kininkai), Valkiniñkų, Valkiniñkams, į Valkininkùs, ties Valkiniñkais, Valkiniñkuose

2 kirčiuotė

7.

Varėnõs seniūni

Varėnà (ne Varė́na), Varėnõs, Varė́nai, į Varė́ną, ties Varė́na, Varėno

3 kirčiuotė

8.

Vydenių seniūni

Vydeniai, Vydenių, Vydeniams, į Vydeniùs, ties Vydeniais, Vydeniuose

2 kirčiuotė


Varėnos rajono savivaldybės vietovardžiai

Šiame skyrelyje pateikiame Varėnos rajono savivaldybės gyvenamųjų vietų vardus. Jie sudėti pagal seniūnijas ir sukirčiuoti. Vietovardžiai rašomi vardininko linksniu. Skaičiai, parašyti skliausteliuose prie vietovardžių, reiškia kirčiuotę. Santrumpa k. žymi kaimą, mstl. – miestelį, m. – miestą, vs. – viensėdį.. Kaip reikia kirčiuoti kitus linksnius, daugumą vietovardžių galima rasti Lietuvių kalbos instituto parengtame internetiniame „Vietovardžių žodyne“ adresu http://www.lki.lt/ arba „Vietovardžių žodyne“ (Vilnius, 2002).

Šaltiniai

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 1997 m. rugpjūčio 28 d. nutarimas Nr. 63 „Dėl Lietuvos vietovardžių sąrašo“. Valstybės žinios, 1997, Nr. 86-2181.

Vietovardžių žodynas. Vilnius, 2002.

Lietuvos TSR administracinio teritorinio suskirstymo žinynas. Vilnius, I d., 1974, II d. 1976.

Vietovardžių kirčiavimo žodynas (sud. Marija Razmukaitė, Vytautas Vitkauskas), Vilnius, 1994.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2006  m. lapkričio 11 d. nutarimas Nr. N-8 (109). Valstybės žinios, 2006, 123-4669.

                               Parengė vyr. specialistė kalbos tvarkytoja Genė Palevičienė

Jakėnų seniūnijos vietovardžiai

Kaniavos seniūnijos vietovardžiai

Marcinkonių seniūnijos vietovardžiai

Matuizų seniūnijos vietovardžiai

Merkinės seniūnijos vietovardžiai

Varėnos seniūnijos vietovardžiai

Valkininkų seniūnijos vietovardžiai

Vydenių seniūnijos vietovardžiai


Varėnos miestų partnerių vardai

                 Varėna jai seniai bendradarbiauja su kai kuriais Europos šalių miestais, miesteliais, savivaldybėmis. Jų pavadinimus tekdavo vartoti viešojoje kalboje, rašyti dokumentuose, interneto svetainėje, tačiau dažnai būdavo neaišku, kaip taisyklingai parašyti nelietuviškus vietovardžius.

                      Valstybinės lietuvių kalbos komisijos iniciatyva 2006 m. pradėtas leisti Pasaulio vietovardžių žodynas. Jis skirtas pasaulio vietovardžių vartosenai, ypač rašybai, vienodinti. Jau išleistoje daugiatomio žodyno pirmoje dalyje „Europa“ yra teikiama apie 40 000 vietovardžių. Čia pateikiamos originalios ir sulietuvintos vietovardžių formos. Šiame žodyne randame ir užsienio miestų, miestelių, su kuriais bendradarbiauja Varėnos rajono savivaldybė, vardus. Lietuviškuose tekstuose abiejų formų rašyti nebūtina. Užtenka lietuviško varianto. Sulietuvinti vietovardžiai linksniuojami, pvz.: Gibai, Gibų, Gibams, Gibus, Gibais, Gibuose. Vietovardžių vardininko linksnis rašomas taip:

Bálvai  (Balvi), Latvija,

Bartošýcė  (Bartoszyce), Lenkija,

Gibaĩ  (Giby), Lenkija,

Gižýckas  (Gižycko), Lenkija,

Mikoláikos  (Mikolajki), Lenkija,

Šèmudas  (Szemud), Lenkija,

Ščiùtinas, Ščiùčinas  (ba Шчучын, ru Щучин), Baltarusija,

Skiùrupas  (Skurup), Švedija,

Preñclau  (Prenzlau), Vokietija,

Trebìnas  (Trebbin), Vokietija,

Ùsteris  (Uster), Šveicarija,

Ùkermarka  (Ukermark), Vokietija,

Mozū̃rai  (Mazury), Lenkija,

Mozū̃rija  (Mazury), Lenkija,

Palénkė  (Podlasie), Lenkija,

Parengė vyr. specialistė kalbos tvarkytoja Genė Palevičienė


 Varėnos miesto gatvių pavadinimai

1. Alytaus g.

2. Aušros g.

3. Ąžuolų g.

4. J. Basanavičiaus g.

5. Birutės g.

6. M. K. Čiurlionio g.

7. Dainavos g.

8. Dzūkų g.

9. Gedimino g.

10. Geležinkelio g.

11. Girios g.

12. Glėbo g.

13. Grūdos g.

14. Kadagių g.

15. Kęstučio g.

16. V. Krėvės g.

17. Laisvės g.

18. Lakštingalų g.

19. Lavyso g.

20. Liepų g.

21. Ligoninės g.

22. Marcinkonių g.

23. Mechanizatorių g.

24. Melioratorių g.

25. Mergežerio g.

26. Merkio g.

27. Miškininkų g.

28. Miškų g.

29. Mitriškių g.

30. Parko g.

31. Perlojos g.

32. Pramonės g.

33. Pušyno g.

34. Pušyno skg.

35. Ramioji g.

36. Rudnios g.

37. Savanorių g.

38. Smėlio g.

39. A. Smetonos g.

40. Spaustuvės g.

41. Sporto g.

42. Statybininkų g.

43. Šilo g.

44. Šiltnamių g.

45. Transporto g.

46. Trumpoji g.

47. Tvenkinio g.

48. Ūlos g.

49. Vasario 16-osios g.

50. Viržių g.

51. Vytauto g.

52. Z. Voronecko g.

53. Zervynų g.

54. Žalioji g.

55. Žiedo g.

56. Žiežulio g.

57. Žiūrų g.


Senosios Varėnos kaimo gatvių pavadinimai

1. Antakalnio g.

2. Beržų g.

3. Ievų g.

4. Medelyno g.

5. Mitriškių g.

6. Mokyklos g.

7. Paparčių g.

8. Paupio g.

9. Pievų g.

10. A. Ryliškio g.

11. Rūtų g.

12. Sakų g.

13. Stadiono g.

14. Šlaito g.

15. Tilto g.

16. Užumelnyčio g.

17. Varėnės g.

18. Varpilės g.

19. Vilniaus g.

20. Vytauto g.


Aktuali informacija apie žodžio „euras“ vartojimą

Šiuo metu aktualu, kaip lietuvių kalboje vartotinas žodis „euras“, kokios naujo piniginio vieneto santrumpos. Pateikiame informaciją iš Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Konsultacijų banko (interneto svetainė www.vlkk.lt).

„Euro“ ar „euras“?

Valstybinė lietuvių kalbos komisija 2004 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. N-10 (99) (Žin., 2004, Nr. 160-5875) nustatė, kad Europos Sąjungos bendrosios valiutos pavadinimas lietuvių bendrinėje kalboje turi būti vartojamas adaptuotas – su lietuviškomis linksnių galūnėmis: eũras, eũro, eũrui, eũrą, eurù, eurè, eũrai, eũrų, eũrams, eurùs, eũrais, eũruose. 2014 m. nutarimas papildytas pastaba (žr. 2014 m. sausio 30 d. nutarimą Nr. N-2 (151)): „Europos Sąjungos bendrosios valiutos pavadinimas euro, Lietuvos Respublikos teisės aktuose vartojamas vietoj vardininko formos euras, turi būti išskiriamas kaip kitos kalbos žodis (paprastai pasviruoju šriftu).“

Kokia „euro“ santrumpa?

Kalbos komisijos 2014 m. balandžio 10 d. posėdyje nutarta teikti euro santrumpą – Eur (plg. pavadinimo litas santrumpa – Lt). Prireikus galima vartoti tarptautinį kodą EUR arba simbolį .

Piniginio vieneto dalies pavadinimo santrumpa ta pati – ct (be taško). Pereinamuoju laikotarpiu, kol apyvartoje bus ir lito centai, ir euro centai, galima terpti žodį ar santrumpą, pvz.: 2 euro centai, 2 euro ct, 2 Eur ct.

Atkreiptinas dėmesys, kad santrumpa, kodas ar simbolis vartojami po skaitmeninės raiškos (darant tarpą), pvz.: 250 eurų, 250 Eur, 250 EUR, 250 €.

Ar vartotina vienaskaita „euro, lito centai“?

Taip, vartotina. Čia nusakoma šimtoji euro, lito ar kt. dalis, taigi euro centai, lito centai (pvz.: Greitai bus išleisti pirmieji euro centai. Tai pirmieji du euro centai).

Apibendrintai nusakant popierinius ar metalinius pinigus, vartojama daugiskaita: eurų, litų ir kt. banknotai, eurų, litų ir kt. monetos, centų monetos (pvz.: Grynieji pinigai yra litų banknotai ir monetos bei centų monetos. Sausio 1-ąją grynųjų eurų banknotai ir monetos į apyvartą išleisti dvylikoje ES šalių. Visos eurų monetos yra apvalios).

Žinoma, sakysime vieno lito banknotai, vieno cento monetos (pvz.: Palūšės bažnyčioje visiems įteikti laminuoti vieno lito banknotai. Vieno lito banknotai cirkuliuoja apie 8 mėnesius, nelygu, kaip saugomi. Jau išleistos 1 euro monetos).

Dzūkų tarmė

 

        Prakalbinęs Varėnos krašto žmones, širdimi gali pajusti tarmės grožį, skambesį ir savitumą. Tik Dzūkijoje gali išgirsti iš širdies plaukiančius meilius mažybinius kreipinius: širdela, uogela, saulala, vaikeli, aukseli. Iš visų tarmių lengviausia atskirti mūsų tarmę, nes vartojama daug c ir dz. Net vardas dzūkai kilo nuo ypatybės dzūkuoti. Čia vietoj garsų č, dz tariama c, dz, pvz.: cia (čia), dziaugsmas (džiaugsmas), sveciai (svečiai). Vietoje priebalsių t, d bei jų junginių su v, einančių prieš balsius i, y, į, ir dvibalsį ie, dzūkai taria c, dz, pvz., cikras (tikras), cykus (tykus), pecį (petį), kecvirtas (ketvirtas), dzvylika (dvylika). Tariama ų, į ir -u, -i vietoj ą, ę ir -a, -e, pvz. kųsnis (kąsnis), grįžia (gręžia), vaikų (vaiką), mergaitį (mergaitę). Pagal tarmių klasifikaciją varėniškių šnekta priskiriama pietų aukštaičių (dzūkų) tarmei.

      Varėnos krašto žmonių tarme domėjosi ir įvairiais laikotarpiais tyrinėjo mokslininkai. Iš įvairių vietovių 1910-1912 m. medžiagą rinko žymus etnografas, archeologas ir kalbininkas E. Volteris. Nuo XX a. pradžios buvo renkama medžiaga didžiajam Lietuvių kalbos žodynui. Į šį žodyną pateko žodžių ir iš mūsų rajono vietovių. Apie Zervynų, Merkinės, Dubičių šnektą rašė A. Vidugiris ir D. Skurkaitė. Mūsų krašto šnektos ypatybių pateikta kalbininkų Z. Zinkevičiaus, Ž. Urbonavičiūtės-Markevičienės, V. Grinaveckio ir kitų dialektologų moksliniuose darbuose. Didžiausias leidinys – Lietuvių kalbos instituto Lietuvių kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus darbuotojos, humanitarinių mokslų daktarės Astos Leskauskaitės sudaryta knyga „Marcinkonių šnektos tekstai“. Šią knygą ir šnektos garsų įrašų kompaktinį diską 2009 m. išleido Lietuvių kalbo institutas. Knygos skyriuje „Šnektos plotas ir svarbiausios ypatybės“ apžvelgiama Marcinkonių šnektos ypatybės. A. Leskauskaitė knygos patarmėje rašo, kad „į tekstų rinkinį pateko tik nedidelė dalis pasakojimų, 2002-2007 metais užrašytų Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus ekspedicijose iš Marcinkonių, Rudnios, Puvočių, Mardasavo, Kašėtų, Zervynų, Darželių, Margionių, Žiūrų ir kitų kaimų gyventojų. Ekspedicijose sukaupta medžiaga saugoma šio instituto Tarmių archyve.“ Sudarytojos nuomone, šis tekstų rinkinys turėtų būti vertingas ne tik dialektologams, leksikografams, kalbos istorijos ir kitų kalbotyros šakų specialistams, bet ir  etnologams, kraštotyrininkams, istorikams, ir visiems, kam rūpi gimtojo krašto praeitis ir dabartis, kam brangus dzūkiškos šnektos skambesys ir grožis.

    Varėnos krašto žmonėms gimtoji šnekta yra brangi. Mokslininkų tyrinėjimai ir paskelbti darbai skatina dar atidžiau pažvelgti į tarmės unikalumą, turtingumą, grožį, ją gerbti ir puoselėti.

                                                                 Vyr. specialistė kalbos tvarkytoja Genė Palevičienė


Atmintinė

 

„Taisyklingai kalbėkime telefonu“

Kalbėjimas telefonu

   Šiais laikais gyvenimo neišsivaizduojame be telefono. Nuomonė apie įstaigą dažnai susidaroma iš to, kaip jos darbuotojai kalba telefonu, ypač jei juo daug  bendraujama ar aptarnaujami asmenys. Kiekvienas darbuotojas, kalbėdamas telefonu, formuoja įstaigos įvaizdį.

   Bendraudami tiesiogiai turime daug galimybių reikšti mandagumą ar draugiškumą ne tik žodžiais, bet ir gestais, o kalbėdami telefonu savo geras manieras parodome intonacija ir žodžiais, todėl juos reikėtų parinkti rūpestingiau negu kalbantis akis į akį. Mūsų įtemptame kasdieniame gyvenime tai nėra lengva, tačiau turime suprasti, kad netinkamas žodis, netinkama kalbėjimo telefonu maniera gali sukelti didesnių nesusipratimų, negu tiesioginiame pokalbyje.

   Kalbant telefonu, mūsų balsas turėtų skambėti aiškiai ir lėtai, nes nerišliai perduota informacija gali būti perduota iškraipyta.

Aptarnavimas telefonu reglamentuotas

                

   Kaip aptarnaudami asmenis telefonu turi kalbėti viešojo administravimo įstaigų darbuotojai, reglamentuoja Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kitose viešojo administravimo subjektuose taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875. Šio dokumento IV skyriuje yra nurodyta:

   „46. Aptarnaudamas asmenį telefonu, valstybės tarnautojas turi laikytis šių taisyklių:

   46.1. pakelti telefono ragelį prieš trečią skambutį (pageidautina);

   46.2. prisistatyti skambinančiajam, pasakydamas institucijos pavadinimą, savo pareigas ir pavardę;

   46.3. atidžiai išklausyti, prireikus paprašyti plačiau paaiškinti prašymą;

   46.4. aiškiai ir tiksliai atsakyti į klausimus;

   46.5. pasistengti iš karto atsakyti į klausimus, prireikus laiko išsamiam atsakymui parengti, tiksliai nurodyti kito pokalbio telefonu laiką arba pasiūlyti perduoti atsakymą kita komunikacijos priemone;

   46.6. ramiai kalbėtis, mandagiai atsisveikinti.“

Kalbėkime taisyklingai

   Telefonas.  Ne visi gerai kirčiuojame šį žodį. Dažnai sakoma telefonas (kirčiuojam antrąjį skiemenį), o reikia sakyti telefonas ( kirčiuoti trečiąjį skiemenį).

   Klausau. Alio.  Abu variantai geri; lietuviškasis klausau mūsų dienomis dažnesnis. Tomo Edisono pasiūlytą alio ne visi taisyklingai tariame. Kirčiuoti reikia paskutinį skiemenį su ilguoju o ir tarti su minkštu priebalsiu l. Tagi alio, ( ne alio ir ne alo).

Nedera atsiliepti teigiamuoju žodžiu taip. Pokalbis dar nepradėtas – nėra ko nei teigti, nei neigti: nei sakyti taip, nei ne.

   Laba diena. Labą dieną.  Abu variantai geri.

   Prašom (arba prašyčiau) pakviesti prie telefono… Tai mandagi, taisyklinga frazė.

   Nemandagu sakyti – Pakvieskit tą ir tą. Dažnai girdime prašant: Pakvieskit, prašau…, bet, deja, toks mandagumas skolintas iš kitų kalbų – laikytinas klaida. Lietuviškai taip prašyti negalima.

Kreipdamiesi į ką nors, ko prašydami ar pageidaudami, nuo seno lietuviai yra įpratę pirmiausia tarti mandagumo žodį prašom, o paskui jau reikalaujamą veiksmažodį. Tik ne liepiamąją veiksmažodžio nuosaką, o bendratį. Taigi sakykime taisyklingai: Prašom pakviesti…

   Prašyčiau.  Šia forma išreiškiamas labai mandagus, švelnus kreipimasis, kai prašoma kokios paslaugos. Galima dar pridėti prieveiksmį labai ar pasinaudoti kitomis formomis, ypač su dalelytėmis gal, ar.  Galima vartoti tokias formuluotes: Labai prašyčiau pakviesti… Gal pakviestumėt… Ar nepakviestumėt… Gal galėtumėt pakviesti… Gal kartais pakviestumėt… Norėčiau kalbėti su ponu Petraičiu… Prašyčiau sujungti su…

   Netinka įsakmūs reikalavimai: Duokit man direktorių. Duokit man vedėją. Veiksmažodis duokit čia logiškai nesuprantamas. Juk direktorius, vedėjas ar viršininkas – ne daiktai, kuriuos sekretorė reikalaujantiems galėtų duoti.

   Pasitaiko keistų, nemandagių teiravimųsi: Ar direktorių (vedėją) turit? Atsakymas: Turim arba neturim. Lietuvių kalbos normos neleidžia nei taip klausti, nei taip atsakyti. Kai norime sužinoti, ar pageidaujamas asmuo yra įstaigoje, tai taip ir klauskime: Ar direktorius yra? (beje, ir kirčiuokime yra, o ne yra). Tik niekada nevartokime pasakymo: Ar direktorius yra pas save?

 

   Prašom palaukti, tuojau pakviesiu. Tučtuojau pakviesiu. Gerai, pakviesiu. Geros, mandagios frazės.

Į prašymą ką pakviesti venkime atsakyti žodžiais: Minutę, minutėlę, sekundę, sekundėlę. Geriausi žodžiai pasidaro įkyrūs, kai juos ta pačia reikšme, tokiomis pat aplinkybėmis vartojame.

   Jei prašomas asmuo čia pat, mes tariame mandagumo žodį prašom ir paduodame ragelį. Galime sakyti: Prašom. Perduodu ragelį.      Jei prašomo asmens tuo tarpu nėra, mandagūs bendradarbiai atsako: Šiuo metu jo nėra. Prašom paskambinti vėliau. Gal ką jam pasakyti? Pranešti, kas skambino?

   Jeigu kalbėdami telefonu, ko nors neišgirstame, nesuprantam, mandagiai paprašome pakartoti: Atsiprašau, nesupratau. Prašom pakartoti.

   Jeigu skambintojas, prašantis vadovo, neprisistato, sekretorė turi pasiteirauti: Ar galiu pasakyti merui (direktoriui, vedėjui), kas skambina? Kaip pranešti merui (direktoriui, vedėjui), kas prašo?

 

Kaip rašyti telefono numerius?

 

   Nacionalinių ir tarptautinių telefono ryšio numerių rašymo rekomendacijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos viršininko 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. IV-1162 (Žin., 2005, Nr. 152-5628, 2006, Nr. 88-3502), nustato telefono ryšio numerių rašymo tvarką. Rekomendacijose nurodytas telefono numerių grupavimas, simbolių vartojimas, atkreiptas dėmesys į tarpus tarp miesto kodo ir telefono numerio ir kt. Kai kuriuos dalykus dar kartą primename.

   Vartojamos santrumpos:  telefonas – tel. , faksas – faks., mobilusis telefonas – mob.

   Telefono ryšio numerio skaitmenys gali būti grupuojami taip:

         1234, 12 345, 12 34 56, 123 4567

   Nacionaliniai telefono ryšio numeriai rašomi taip

                                  Tel. (8 310)  31 505

 

                                  Tel. (8 5)  211 2292

 

                                  Faks. (8 310)  31 505

 

                                  Faks. (8 5)  211 2294

 

                                  Mob. 8 687  18 140

                      Tarptautiniai telefono ryšio numeriai rašomi taip:

                                  Tel. + 370 310  31 505

 

                                  Tel. + 370 5  211 2292

 

                                  Fax + 370  310  51 200

 

                                  Fax + 370 5  211 2294

                                  Mob. + 370 687  18 140

* * *

   Nurodant telefonų, faksų numerius po santrumpų tel. arba faks. dvitaškis rašomas, kai pateikiami du ar daugiau numerių. Jei nurodomas tik venas numeris, dvitaškio nereikia, pavyzdžiui: tel. (8 310)  31 505; tel.: (8 310)  31 505, (8 310)  31 500; faks. (8 310)  51 200, o ne faks.: (8 310)  51 200.

   Vartokime žodžių junginius telefonas pasiteirauti, pasiteiravimo telefonas, informacinis telefonas, pasiteirauti galima telefonu, informacija teikiama telefonu, o ne telefonas pasiteiravimui.

   Kur kas geriau vartoti telefonas pasiteirauti, o ne kontaktinis telefonas.

   Pagal A. Kučinskaitės knygą „Kalbos etiketas“, A. Lydekos „Protokolo pagrindai“, Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kitose viešojo administravimo subjektuose taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, Nacionalinių ir tarptautinių telefono ryšio numerių rašymo rekomendacijas, patvirtintas Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. IV-1162, parengė Dokumentų ir ryšių su visuomene skyriaus vyr. specialistė kalbos tvarkytoja G. Palevičienė.

Atmintinė

 

 „Taisyklinga vizitinė kortelė – įvaizdžio dalis“

Informacija vizitinėse kortelėse

   „Vizitinė kortelė – tai specialus asmens lapelis, kur nurodomas asmens vardas, pavardė ir kiti ryšiams palaikyti reikalingi duomenys.

   Gali būti viršuje per vidurį rašomas vardas ir pavardė, žemiau (mažesniu šriftu) einamųjų pareigų pavadinimas arba profesija, apačioje lapelio kampuose – adresai ir telefono numeriai. Jų rašymo tvarka gali būti: darbuotojo (jei nurodytos pareigos) – kairėje darbovietės adresas, dešinėje darbovietės ir namų telefonai […] Privataus asmens – kairėje pusėje rašomas namų adresas, dešinėje namų telefonas (arba namų ir darbo telefonai)“ (Žr. el. „Kanceliarinės kalbos patarimai“).

   Armino Lydekos knygoje „Protokolo pagrindai“ (Vilnius, Eugrimas, 2008) nurodoma, kad dažniausiai iš viršaus į apačią rašomas įmonės ar organizacijos pavadinimas, asmens vardas ir pavardė, pareigos, kontaktai (adresai, telefonų, faksų numeriai ir kt.). Kartais vizitinė kortelė spausdinama su valstybės herbu arba įmonės logotipu, jie visada būna kortelės viršuje centre arba viršutiniame kairiame kampe.

Atstovaujama organizacija
 

Vardas, pavardė

Pareigos

Adresas                                 Telefonai

  

Vizitinės kortelės dydis ir spalvos

   Knygoje „Protokolo pagrindai“ rašoma, kad klasikinis vizitinių kortelių dydis yra 6 x 9 cm, tačiau dažniausiai pasitaikantis dydis – 5 x 9 cm.

Pagal protokolo reikalavimus vizitinių kortelių spalva turėtų būti balta arba švelnaus spalvinio tono. Tačiau verslininkai neprivalo šio reikalavimo griežtai laikytis: jų kortelės gali būti įvairių spalvų. (Beje, prabangios kortelės spalvingumu nepasižymi). Turintieji lakią vaizduotę ir norintieji savo korteles išpuošti įmantriais raštais ir piešiniais turėtų nepersistengti, nes gresia pavojus susikurti ne vizitinę kortelę, bet karikatūrą.

Valstybės tarnautojams patartina turėti nespalvotas vizitines korteles.

Kalba

 

   Vizitinės kortelės spausdinamos tiek gimtąja kalba, tiek užsienio kalba (dažniausiai angliškai). Protokolo požiūriu tinkamiausios kortelės yra tos, kuriose informacija pateikiama tik viena kalba.

Galima turėti daug vizitinių kortelių įvairiomis kalbomis, bet nė vienos iš jų įrašai neturėtų būti surašyti vienoje kortelės pusėje dviem kalbomis.

Dažnai pasitaiko dvipusių kortelių, kurių vienos pusės įrašai yra viena (gimtąja), kitos – kita (užsienio) kalba. Tokios kortelės nepatogios techniniu požiūriu, nes vertimas turi būti visiškai autentiškas, t. y. abiejų pusių įrašai negali skirtis dydžiu, žodžių skaičiumi ir t. t., o jų prasmė turi idealiai sutapti. O juk pareigybes, institucijų pavadinimus kartais keblu tiksliai išversti, tuo labiau, kad pirmosios dažnai detalizuojamos, pavyzdžiui: bendrojo skyriaus viršininko pavaduotojas. Versdami akivaizdžiai susidursime su kalbų sistemų nesutapimu.

Vizitinės kortelės turi būti parašytos be kalbos klaidų. Prieš užsakant tipografijos paslaugas, parengtos vizitinės kortelės turinį reikia patikrinti kelis kartus. Gerai būtų, kad pateiktus duomenis perskaitytų keli asmenys. Pateikiame, kaip taisyklingai parašyti lietuvių kalba ir kokių kalbos klaidų reikia vengti.

Valstybės įmonė „Beržas“

 

Vardenis Pavardenis

Direktoriaus pavaduotojas

 

        Vytauto g. 3                                                             Tel. (8 310)  77 777

        65184 Varėna                                                           Faks. (8 310)  33 333

        El. p. xxxxxxxx                                                         Mob. 8 111  11 111

   Vartojamos santrumpos: telefonas – tel., faksas – faks., mobilusis telefonas – mob., rajonas – r., savivaldybė – sav., seniūnija – sen., miestas – m., miestelis – mstl., kaimas – k., gatvė – g., prospektas – pr., bulvaras – bul., aikštė – a., alėja – al., skersgatvis – skg., akligatvis – aklg., skveras – skv., plentas – pl., kelias – kl., takas – tak., korpusas – K.

   Telefono numeriai rašomi su tarpeliais tarp skaičių, kurie gali būti grupuojami taip: 1234, 12 345, 12 34 56, 123 4567, nurodant fiksuoto telefono ryšio numerį, miesto kodas rašomas skliausteliuose, pvz.: tel. (8 310)  30 000, mob. 8 687  18 140, mob. + 370 687  18 140.

   Įsidėmėtina, kad dvitaškis rašomas, kai nurodomas ne vienas, o du ar daugiau telefono numerių, pvz.: tel.: (8 310)  30 000, (8 310)  33 333. Kai nurodomas vienas telefono numeris, po santrumpos rašomas tik taškas.

   Elektroninį paštą galima trumpinti taip: el. paštas, e. paštas, el. p., e. p. (ne e-paštas, e-p, e-mail).

   Po elektroninio pašto, fakso arba jų santrumpų dvitaškio nereikia, pvz.: faks. (8 310)  55 555, el. p. xxxxxx.

   Rašant gatvės pavadinimą, reikia neužmiršti gatvės nuorodos santrumpos g.

   Jei gatvė pavadinta žmogaus pavarde, į pavadinimą įeina ir pirmoji vardo raidė, todėl būtina ją rašyti: M. K. Čiurlionio g. (ne Čiurlionio g.)

Gerai

Blogai

Tel. (8 310)  30 000 Tel.: 8 310 30000
Mob. 8 333  55 555 Mobile: 8 33355555
Faksas, faks. Fax.
Elektroninis paštas, el. paštas, el. p., e. p. e-mailas, imeilas, e-mail.
Vytauto g. 12 Vytauto 12
J. Basanavičiaus g. Basanavičiaus g.

Vizitinė kortelė yra žmogaus įvaizdžio dalis, ji išreiškia ją įteikiančio žmogaus stilių ir skonį. Todėl reikia gerai apgalvoti spalvą, tipą, šriftą, informaciją pateikti be kalbos klaidų, kad kortelė tinkamai apibūdintų asmenį ir jo veiklos sritį.

Pagal knygą „Kanceliarinės kalbos patarimai“, A. Lydekos „Protokolo pagrindai“, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Konsultacijų banko informaciją atmintinę rengė Varėnos rajono savivaldybės administracijos Dokumentų ir ryšių su visuomene skyriaus vyr. specialistė kalbos tvarkytoja G. Palevičienė.


 

ATMINTINĖ RAŠTŲ RENGĖJAMS

Pavadinimų rašymas

   Didžiosiomis raidėmis pradedami rašyti įstaigų, įmonių, organizacijų, komisijų, fondų, dokumentų, švenčių, renginių ir kitokie tiesioginės reikšmės pavadinimai.                     

   Sutrumpintų pavadinimų (be valstybės, respublikos, miesto, rajono, kaimo ir pan. vardų) taip pat tik pirmasis žodis rašomas didžiąja raide, pvz.:

Lietuvos Respublikos finansų ministerija – Finansų ministerija,

Lietuvos nacionalinė filharmonija – Nacionalinė filharmonija,

Varėnos darbo birža – Darbo birža, Lietuvos centro sąjunga – Centro sąjunga,

Varėnos kultūros centras, Merkinės globos namai,

Varėnos rajono savivaldybės taryba, Varėnos rajono savivaldybės administracija,

Gamtos apsaugos fondas, Administracinė komisija,

Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas,

Varėnos rajono savivaldybės gyvūnų laikymo taisyklės,

Moksleivių meno ir sporto šventė, Motinos diena.

   Visomis didžiosiomis raidėmis rašomi tik aukščiausiųjų valstybinės valdžios insti-tucijų, aukščiausiųjų tarptautinių organizacijų ir jų vyriausiųjų organų, valstybinių, ypatingos reikšmės dokumentų pavadinimai, pvz.:

   Lietuvos Respublikos Seimas,

   Lietuvos Respublikos Vyriausybė,

   Lietuvos Respublikos Konstitucija,

Europos Sąjungos Taryba.

   Jeigu įstaiga įmonė ar organizacija turi simbolinį pavadinimą (rašomą kabutėse), didžiąja raide dažniausiai rašomas tik šis simbolinis pavadinimas. Prieš simbolinį pavadinimą einantys gimininiai žodžiai pradedami mažąja raide (išskyrus sakinio pradžią ir iškabas), pvz.:

parduotuvė „Šilas“, kavinė „Vakarė“, uždaroji akcinė bendrovė „Ertra“, valstybės įmonė „ Dzūkijos šilas“.

   Įmonės juridinę kategoriją nusakantys žodžiai gali būti sutrumpinti. Santrumpos rašomos didžiosiomis raidėmis, be taškų, pvz.:

akcinė bendrovė – AB, individuali įmonė – IĮ, uždaroji akcinė bendrovė – UAB, valstybės įmonė – VĮ, viešoji įstaiga – VšĮ, savivaldybės įmonė -SĮ.

   Gimininiai žodžiai, reiškiantys bendrinį įmonės, įstaigos ar firmos vardą ir rodantys jos veiklos sritį ir pobūdį, neverčiami simbolinio pavadinimo dalimi ir rašomi be kabučių, pvz.:

akcinė bendrovė Vilniaus bankas, AB Vilniaus bankas (ne AB „Vilniaus bankas“);

akcinė bendrovė Varėnos pieninė, AB Varėnos pieninė (ne AB „Varėnos pieninė“);

viešoji įstaiga Varėnos pirminės sveikatos priežiūros centras, VšĮ Varėnos pirminės sveikatos priežiūros centras (ne VšĮ „Varėnos pirminės sveikatos priežiūros centras“);

savivaldybės įmonė Varėnos vaistinė, SĮ Varėnos vaistinė (ne SĮ „Varėnos vaistinė“).

 

   Tiesioginės reikšmės pavadinimai linksniuojami, pvz.:

viešoji įstaiga Varėnos ligoninė – viešosios įstaigos Varėnos ligoninės, viešajai įstaigai Varėnos ligoninei;

savivaldybės įmonė Varėnos vaistinė – savivaldybės įmonės Varėnos vaistinės, savivaldybės įmonei Varėnos vaistinei.

   Įmonių, įstaigų ir organizacijų struktūrinių padalinių pavadinimai rašomi didžiąja raide, pvz.:

Varėnos rajono savivaldybės tarybos Švietimo reikalų komitetas,

Varėnos rajono savivaldybės administracijos Finansų skyrius,

Varėnos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius,

Varėnos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyrius,

VšĮ Varėnos ligoninės Chirurgijos skyrius,

Varėnos darbo biržos Darbo rinkos skyrius.

Mandagumo raiška

   Raštuose prašymuose ir panašiuose dokumentuose greta asmenvardžių gali būti mandagumo žodis, garbės vardo, laipsnio, pareigų pavadinimas: ponas Jonas Jonaitis, profesorius Aleksas Aleksynas, direktorius Petras Petraitis, gerbiamasis Domas Tamašauskas.

   Prašymuose, kvietimuose ir pan dokumentuose didžiąja raide rašomas bet kurio pareigūno, į kurį kreipiamės, pareigos:

Varėnos rajono savivaldybės Merui

Varėnos „Ąžuolo“ vidurinės mokyklos Direktoriui

Socialinės paramos skyriaus Vedėjui

   Gali būti vartojami tokie kreipiniai: Gerbiamasis Jonaiti; Ponas / Pone Petraiti; Profesoriau Jonaiti; Gerbiamasis vedėjau; Pone direktoriau; Gerbiamieji; Didžiai gerbiamieji; .Gerbiamasis pone (žodžiai ponas, ponia trumpinant žymimi mažąja raide p.)

Oficialioje kalboje rekomenduojama įvardžiuotinė kreipinio forma: Gerbiamasis! Gerbiamoji! Gerbiamieji! Neįvardžiuotinė forma vartojama tik junginyje Didžiai gerbiamas pone, viršininke, dirtektoriau.

 

   Dokumento pabaigoje – prieš parašą – taip pat galima parodyti savo pagarbą adresatui. Dažniausiai vartojami du pagarbos raiškos būdai – Su pagarba arba pagarbiai. Abu šie variantai yra lygiaverčiai. Ir vienas, ir kitas gali būti vartojami.

Dar viena mandagumo formuluotė, kurią galima vartoti – Jus gerbiantis (gerbianti), tačiau kol kas ji nelabai paplitusi. Po šių mandagumo formuluočių skyrybos ženklai nereikalingi.

Pagal knygą „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“ (V., 1992), Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimus (V., 1998), R. Vladarskienės straipsnį „Kanceliarinė kalba ir etiketas“, A. Rinkevičienės  knygą „Dokumentų įforminimo ir rašymo rekomendacijos“ parengė Varėnos rajono savivaldybės administracijos Dokumentų ir ryšių su visuomene skyriaus vyr. specialistė kalbos tvarkytoja Genė Palevičienė


Ar galima vartoti žodžius „išsireikšti, išsireiškimas“?

     Ar galima taip išsireikšti? Ar tinka toks išsireiškimas? Dažnai taip klausiama kreipiantis kalbos konsultacijų. Veiksmažodis išsireikšti ir daiktavardis išsireiškimas yra vertalai iš rusų kalbos. Reikėtų vartoti lietuviškus žodžius pasakyti, pareikšti, posakis, pasakymas, pvz.: Ar galima taip pasakyti? Ar tinka toks pasakymas?

Ar galima sakyti: „Du tūkstantis“?

     Negalima. Turime sakyti: „Du tūkstančiai (ne du tūkstantis) pirmieji, du tūkstančiai (ne du tūkstantis) aštuntieji metai„. Laukiame du tūkstančiai (ne du tūkstantis) devintųjų metų.
Du tūkstančiai devintieji – tai samplaikinis skaitvardis, kurio tik paskutinis žodis visada linksniuojamas, pvz.: du tūkstančiai devintieji metai, du tūkstančiai devintųjų metų, du tūkstančiai devintuosius metus.

Ar vartotinas žodis „gerbūvis“?

     Gerbūvis – netaisyklingas vertinys, kuris laikomas didžiąja kalbos klaida. Didžiųjų kalbos klaidų sąraše yra teikiama, kad vietoje žodžio gerbūvis galime vartoti tokius žodžius:
1. Gerovė, pvz.: Reikėtų daugiau rūpintis žmonių gerbūviu (taisoma gerove).
2. Aplinka, pvz.: Tik noro pritrūko sutvarkyti namo gerbūvį (taisoma aplinką).
3. Aplinkotvarka, pvz.: Ieškoma lėšų sostinės gerbūviui (taisoma aplinkotvarkai).

 Kuo įdomus lietuvių kalbos žodžių lobynas? 

● Lietuvių kalbos istorija liudija, kad įvairiais laikais mūsų šviesuoliai tyrinėjo lietuvių kalbą, rinko lietuviškus žodžius ir dėjo į žodynus. Žodingumu mūsų gimtoji kalba primena lietuviškos gamtos įvairovę. Turime daug žodžių visiems gyvenimo atvejams, visiems pasaulio reiškiniams nusakyti ir aprašyti. Žodžių gausa parodo kalbos turtingumą, vaizdingumą. Kuo įdomus mūsų kalbos žodžių lobynas?

Pirmasis lietuvių kabos žodynas išleistas apie 1620 m. Vilniuje. Tai trikalbis (lenkų-lotynų-lietuvių) žodynas, kurį parengė Konstantinas Sirvydas. Vienintelis išlikęs egzempliorius saugomas Maskvoje.

● Dvidešimties tomų „Lietuvių kalbos žodynas“ – vienas iš didžiausių leksikografinių darbų pasaulyje. Tokio žodyno išleidimas yra kiekvienos tautos svajonė ir kartu tam tikras tos tautos ne tik kalbos mokslo, bet ir apskritai kultūros rodiklis. „Maža tauta su dideliu žodynu“ – dažnai sakomi poeto Vytauto Mačernio žodžiai kalbant apie didįjį žodyną.

● 1941 m. išleistas pirmasis didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ tomas, paskutinis 20 tomas išleistas 2002 m.

● Žodynas rengtas 100 metų. Jo rengimo pradžia laikytina 1902 m.: tada kalbininkas Kazimieras Būga pradėjo tvarkyti savo žodžių rinkinius, rašyti žodžius į atskiras korteles, davusias pradžią dabartinei „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekai, kuri saugoma Lietuvių kalbos institute.

● Žodyną sudaro 20 tomų, 22 tūkst. puslapių, 0,5 mln. leksikografinių straipsnių, parengtas naudojantis 4,5 mln. vienetų kartoteka.

● Žodynas apima lietuvių kalbos raštų leksiką nuo 1547 iki 2001 m. ir gyvosios kalbos (tarmių) leksiką, renkamą nuo 1902 m. Prie šio žodyno dirbo kelios kalbininkų kartos, per 70 žodynininkų.

● Šiuo metu jau yra žodyno elektroninis variantas. Ieškokite šio žodyno internete http://www.lkz.lt.

● Besidomintiems, kuris žodis turi daugiausia reikšmių, dažniausiai buvo nurodomas veiksmažodis leisti. Žodis leisti turi net 94 reikšmes. Žodyne jo išskirta dešimt reikšminių grupių su apibendrintais kiekvienos grupės aiškinimais, o kiekvienoje grupėje pateikiama nuo kelių iki keliolikos reikšmių.

● Žodynininkė S. Kėzytė teigia, kad „Lietuvių kalbos žodyne“ iš daiktavardžių dėl medžiagos gausumo čempionu reikia pripažinti žodį širdis, kuriam žodyne skirti 47 puslapiai. Čia pateikiamos 23 reikšmės su daugybe reikšmių atspalvių.

● Kalbininko A. Piročkino teigimu, apskaičiuojama, kad visuose didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ tomuose galį būti veiksmažodžio eiti sinonimų apie 3 900, o vaikščioti apie 1 400. Matyt, lietuviai nuo senų laikų daug kur ėję ir vaikščioję, buvę ir pastabūs bei išradingi šiuos veiksmus įvairiausiai vaizdingai pavadinti. Kai eina lėtai, tai bindzina, kėblina, kiūtina, styrina, vėžlina…, sparčiai: drožia, mauna, neria, skuta ir pan. Iš tiesų mūsų veiksmažodžiai su visais savo priešdėliais gali turėti aibes įvairių reikšmių. Tai taip pat kalbos turtingumo požymis.

● Itin saviti lietuvių kalbos žodžiai – ištiktukai, pvz.: cinkt, čiūžt, blinkt, bumbt, pykšt, pokšt ir kt. J. Jablonskis yra sakęs, kad jų lietuvių kalboje yra devynios galybės.

● Skambumo ir vaizdingumo mūsų kalbai suteikia deminutyvai. Kalbininkai teigia, kad lietuvių kalba turinti 78 priesagas, su kuriomis maloniniai-mažybiniai žodžiai gali būti sudaromi, tačiau bendrinei kalbai tokių priesagų priskiriama tik 16. Daugiausia ir įvairiausių tų deminutyvų lietuvių kalboje aptinkama su žodžiais mama, motė, pvz.: mamelė, mamulė, mamytė, močiutė, mamytužėlė…

● Ilgiausias lietuvių kalbos žodis – nebeprisikiškiakopūsteliaujantiesiems.

● Dažniausiai kalboje vartojamas jungtukas ir, antroje vietoje – įvardis jis, trečioje vietoje veiksmažodis būti ir įvardis tas.

Dažniausiai kalboje vartojamas žodis (daiktavardis) Lietuva.

● Yra žodžių, kuriuos skaitant iš kairės į dešinę ar iš dešinės į kairę, jų reikšmės visai nepasikeistų.  Perskaitykite Ada, Sabas, sūnūs, ėmė, ėdė.

● Pamėginkite iš galo atidžiai perskaityti šį sakinį: Sėdėk užu kėdės.

 

● Keletas priežodžių iš tautosakos lobyno apie kalbą ir žodžius: „Kokia galva, tokia ir kalba“, „Jo kalbos ir į vežimą nesukrausi“, „Nuo žmonių kalbų ir po puodu nepasislėpsi“, „Piktas žodis vėju per pasaulį lekia“, „Žengi žingsnį ir žiūrėk, sakai žodį ir galvok“, „Žodis toli eina ir vis didėja“, „Žodis išeina pėsčias, sugrįžta raitas“,  „Žodis skriaudžia, žodis ir glaudžia“.

Parengė Bendrojo skyriaus vyriausioji specialistė (kalbos tvarkytoja) Genė Palevičienė


Iš vardų ir pavardžių istorijos

 

● Senovėje lietuviai buvo vadinami tik vardais. Tai rodo dar iki Lietuvos krikšto rašyti dokumentai. Dabartiniai lietuvių vardai yra trejopos kilmės: lietuviškos kilmės (senieji ir vėlesnieji), krikščioniškieji, naujieji skolintiniai vardai iš įvairiausių pasaulio kalbų.

● Pavardė yra paveldimas iš kartos į kartą antrasis asmenvardžio dėmuo. Pats žodis „pavardė“ rodo, kad pavardės atsirado vėliau nei vardai. Lietuvių pavardžių užuomazgų aptinkama jau XII-XIV amžiuje. Jau po krikšto gautas krikščioniškas vardas buvo vartojamas kartu su buvusiu pagonišku vardu, kuris vėliau dažnai tapdavo lietuvio pavarde, kaip antai: Vladislovas Jogaila, Aleksandras Vytautas ir pan. Jau XV amžiaus pabaigos dokumentuose aiškiai ima vyrauti dvinaris lietuvių įvardijimas. Lietuvių pavardžių susidarymas pasibaigė XVIII amžiuje, o XIX amžiuje visos jos įgijo juridinį statusą.

Lietuvių pavardės, kaip ir vardai, yra lietuviškos ir nelietuviškos (slaviškos, germaniškos) kilmės.

● Pagal lietuvės moters pavardę galima „nustatyti“ jos šeiminę padėtį! Ištekėjusios moterys paprastai renkasi vyro pavardę, prie kurios pridedama priesaga -ienė: Butkuvienė, Kubilienė, Kazlauskienė, Jonaitienė. Netekėjusių merginų pavardžių priesagos įvairuoja priklausomai nuo tėvo pavardės galūnės: Butkus – Butkutė, Kubilius – Kubiliūtė, Kazlauskas – Kazlauskaitė, Jonaitis – Jonaitytė. Dabar galima pridėti ir galūnę -ė: Grigėnė, Saulėnė, Sadauskė.

● Populiariausi 1940-1990 m. gimusiųjų vardai: Jonas, Antanas, Vytautas ir Irena, Lina, Danutė.

 

 ● Populiariausi 2006-2010 m. gimusiųjų vardai: Matas, Lukas, Nojus ir Kamilė, Gabrielė, Gabija.

● Dažniausių Lietuvos pavardžių penketukas yra Kazláuskas, Petráuskas, Stankẽvičius, Jankáuskas ir Žukáuskas.

● „Apie pusės milijono Vokietijos gyventojų pavardės yra lietuvių kilmės. […] Dažniausios lietuviškos kilmės pavardės Vokietijoje yra Naujoks (Naujokas, 1432), Kallweit (Kalvaitis, 915), Rudat (Rudaitis, 751), Petereit (Petraitis, 742), ir Schneidereit ( Šneideraitis, 741)“ – teigia Vokietijoje esančios Baltų studijų draugijos pirmininkė, Humboldtų universiteto habilituota daktarė, XVII tarptautinės Vilniaus knygų mugės viešnia K. Šiler (Christiane Schiller).

● Ar žinote, kad Londono teatras pavadintas lietuvišku asmenvardžiu ir vadinamas Džono Gelgudo teatru. Kodėl? Šį teatrą 1938 m. įsteigė Džonas Gelgudas (1904-2000), vienas žymiausių visų laikų anglų aktorius. Anglijos karalienė 1953 m. už nuopelnus teatrui jam suteikė riterio titulą. Šio aktoriaus senelis buvo lietuvis, 1831 metų sukilimo dalyvis, pabėgęs iš Lietuvos ir apsigyvenęs Anglijoje.

                             Parengė Bendrojo skyriaus vyriausioji specialistė kalbos tvarkytoja Genė Palevičienė


Lietuvių kalbos įdomybės

Kaip pasaka išplatino žodį „eglutė“?

Visi vaikystėje mėgstame skaityti pasakas. Vienas mūsų kalbininkas pasakų pasaulyje užima ypatingą vietą. Kažin ar, skaitydami Anderseno, Haufo, Pero, Grimų pasakas, arabų „Tūkstantį ir vieną naktį“, atkreipėme dėmesį, kas šias pasakas išvertė į lietuvių kalbą. Mat vertėjų pavardės rašomos nelabai stambiomis raidėmis ir ne taip jau aiškiai matomoje vietoje. Visas šias pasakas į lietuvių kalbą vertė žymus mūsų kalbininkas akademikas Juozas Balčikonis (1885-1969). Akademikas labai rūpinosi lietuvių kalbos kultūra, jos taisyklingumu. Jis puikiai žinojo, kad kalbos daugiausiai išmokstamavaikystėje.

Pasakas Juozas Balčikonis mėgo versti beveik visą savo netrumpą gyvenimą. Ir šį darbą dirbdamas, jis nemažai bendravo su J. Jablonskiu. Kai pirmojo pasaulinio karo metu gyvendamas Voroneže, Balčikonis išvertė gražiąją Anderseno pasaką apie eglutę, iš pradžių jis nežinojo, kaip ją pavadinti, mat šis vaikų taip mėgstamas daiktas vienur buvo vadinamas eglele, kitur – eglaite. Jablonsko patartas, J. Balčikonis pasaką pavadino „Eglute“. Jablonskis Balčikonio išverstą pasaką įdėjo į savo chrestomatiją. Pasaka ir tokia eglutės pavadinimo forma paplito po visą Lietuvą, ir dabar turbūt niekam ir į galvą neateina, kad šis žvakutėmis ir blizgučiais papuoštas medelis kada nors buvo kitaip vadinamas.

Parengta pagal A. Sabaliausko knygas „Šimtas kalbos mįslių“ (Vilnius, 2001), „Žodžiai atgyja“ (Vilnius, 1980)


Kaip atsirado žodis „abėcėlė“?

          Abėcėlė – visos kurio nors rašto raidės, sudėtos tam tikra tvarka, elementorius; kokio nors mokslo pradžia, pagrindai.

          Šio žodžio kilmė turbūt kiekvienam aiški – tai trijų pirmųjų mūsų raidyno raidžių vardai – a, bė, cė. Tokį žodį randame jau pirmajame lietuviškame žodyne – Konstantino Sirvydo „Dictionarum trium lingvarum“ (1642 metų leidime). Lenkų kalbos žodį Obiecadlo ir lotynų kalbos žodžius Elementa puerorum (pažodžiui „vaikų raidės“), primae literae (pažodžiui „pirmosios raudės“) jis pažodžiui išvertė abėcėlė. Formantas -lė šiame žodyje jau ne koks raidės pavadinimas, o lietuviška priesaga, primenanti lenkišką lo.

                             Parengta pagal Algirdo Sabaliausko knygą „Iš kur jie?“ (Vilnius, 1994, p. 7)

Iš kur atėjo žodis „knyga“?

          Mūsų žodis „knyga“ – skolinys iš slavų, plg. baltarusių кніга, rusų книга, čekų kniha, bulgarų книга, lenkų księga (fonetiką pakeitė patys lenkai). Kaip atsirado toks žodis slavų kalbose, nėra aišku, nors aiškinimų daugybė. Veikiausiai tai senas kultūros skolinys, atkeliavęs iš Rytų kalbų. Galimas daiktas, jog tai per tiurkų kalbas atėjęs kinų žodis k‘üen „ritinys“.

Parengta pagal Algirdo Sabaliausko knygą „Iš kur jie?“ (Vilnius, 1994, p. 162)

Kas sugalvojo lietuviškus savaitės dienų pavadinimus?

          Senesni žmonės turbūt dar gerai atsimena, kad lietuviai savaitės dienas dažnai vadino slaviškos kilmės žodžiais: panedėlis, utarnykas, sereda, četvergas, pėtnyčia, subata, nedėlia. Tik tokie pavadinimai randami ir senuosiuose mūsų kalbos paminkluose.

          Visus šiuos pavadinimus lietuviškais (pirmadienis, antradienis, trečiadienis, ketvirtadienis, penktadienis, šeštadienis) pakeitė Jonas Jablonskis. Galima spėti, kad mūsų kalbininkui čia galėjo turėti įtakos latvių kalba. 1889-1896 m. J. Jablonskis gyveno Jelgavoje, dirbo šio miesto gimnazijoje, artimai bendravo su latvių kultūros veikėjais, gerai išmoko latvių kalbą. Nuolat girdėdamas, kad jie savaitės dienas latviškai vadina pirmdiena, ortdiena, trešdiena nusprendė, kad ir lietuviams geriau tiktų savi, iš skaitvardžių sudaryti pavadinimai, negu slaviški skoliniai.

          Tačiau septintosios dienos pavadinimas latvių ir lietuvių kalbose skiriasi. Nusižiūrėjus į latvių svetdiena „sekmadienis“, lietuviams reikėtų sakyti šventadienis. Tačiau šiuo žodžiu lietuviai vadina ne tik sekmadienį, bet apskritai kiekvieną šventę. Iš skaitvardžio septintas J. Jablonskis dienos pavadinimo nedarė, nes jis būtų gana griozdiškas, o ekonomija kalboje irgi svarbus dalykas. J. Jablonskis pasirinko skiemeniu trumpesnį, nors jau baigiantį nykti skaitvardį sekmas. Čia tam tikrą vaidmenį galėjo suvaidinti jau ir pačiuose mūsų pirmuosiuose raštuose vartojamas iš skaitvardžio formos sudarytas šventės pavadinimas Sekminės. Dar porą žodžių apie sekmą. Vietoje dabartinių septintas, aštuntas senuosiuose mūsų raštuose ištisai buvo vartojamas tik sekmas ir ašmas. Šios formos gražiai sutinka su kitų indoeuropiečių kalbų atitinkamų skaitvardžių formomis.

          Parengta pagal Algirdo Sabaliausko knygą „Iš kur jie?“ (Vilnius, 1994, p. 305, 306, 307)