/Minint Musteikos tragedijos 75–ąsias metines, šalia kaimo pašventintas kryžius žuvusiems partizanams
2019 m. birželio 24 d.

Minint Musteikos tragedijos 75–ąsias metines, šalia kaimo pašventintas kryžius žuvusiems partizanams

Šimtamečiuose pušynuose skendintis etnografinis Musteikos kaimelis paženklintas tragiškais istorijos įspaudais. Karo ir pokario baisumai neaplenkė net ir šio pačiame Lietuvos pakraštyje visai šalia sienos su Baltarusija esančio kaimo. Čia 1944 m. birželio 24 d. sovietinių partizanų būrys, vadovaujamas Ivano Filinovo, nukankino ir nužudė keturiolika įvairaus amžiaus kaimo vyrų, sudegino beveik pusę kaimo sodybų. Čia tebegyvenantys žmonės pagarbiai puoselėja savo kaimo istoriją, o tuo pačiu senelių ir tėvų atminimą.  Prieš septyniasdešimt penkerius metus Joninių dieną Musteikos kaime įvykusią tragediją liudija kaimo gale Atgimimo pradžioje pastatytas koplytstulpis su liūdinčiu Rūpintojėliu ir lentelėje įrašytais žodžiais: „Broliai, Jėzaus Kristaus vardu maldauju Jus, kad visi vienaip sutartumėte, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties“. Musteikiškiai čia susirenka pasimelsti už nekaltai nužudytus savo artimuosius, gimines, kaimynus.

Šiemet prisimintas ir kitas tragiškas įvykis, kuomet netoli kaimo 1947 metų vasarą nuo sovietinių stribų kulkų žuvo Lietuvos partizanai Viktoras Petrūnas– Viktoras ir Marcinkonių bataliono vadas Edvardas Juknaitis–Juozaitis. Jiems miške šalia kaimo pastatytas kryžius.

Minint tragedijos metines, Kabelių parapijos bažnyčioje kunigas Povilas Paukštė aukojo Šv. Mišias už nužudytus Musteikos vyrus, kaimo žmones bei žuvusius partizanus, o musteikiškiai ant jų kapų uždegė žvakutes. Vėliau visi, kam brangi Musteikos praeitis, rinkosi bendrai maldai prie naujojo kryžiaus. Kunigas Povilas Paukštė jį pašventino, o musteikiškiai pasimeldė ir sugiedojo giesmę. Jis pastatytas vietoj senojo supuvusio kryžiaus. Kryžių padarė 2018 m. Darželių kaime vykusio kryždirbių plenero „Meistrai ir pameistriai. Kryždirbystė Dzūkijoje“ dalyviai Artūras Janickas, Andrius Kaziukonis ir Saulius Lapmickas, o pastatė kaimo vyrai. Jo atstatymą inicijavęs musteikiškis Romas Norkūnas papasakojo, kad pirmasis kryžius šioje vietoje buvo pastatytas sovietmečiu. Šalia kryžiaus užrašyti šviesaus atminimo musteikiškio Prano Kilminavičiaus, kuris vežė nušautus partizanus, prisiminimai. „Kur palei senų kelių stovi sugruvis kryžus, tai jį už ruskių pastatė. Tį pamušė ruskiai partizanus, du nušovė, dar aš juos parvežau tuos partizanus, vienas sužaistas pabėgo. Buvo tokis Ruseckas, jam liepė partizanai padaryt kružalį ir tį pastatė… Ty buvo uogynas, jiej tan uogynan buvo pasgulį, uogavį, ir rusai ajo nug garnizono ir juos užajo, vienų nušovė anta kalnėlio, kitų, kap bėgo, tai raistan. Ruskiai nenugrovė kryžaus: nežinojo, kokiu dalyku pastacyta“.

Musteikiškė Onutė Grigaitė padėkojo visiems prisidėjusiems  prie kryžiaus statybos ir pasidžiaugė, kad kaimo žmonės geranoriški ir susitelkę – vieni tvorelę sukalė, kiti ąžuolų vainiką nupynė, pasiuvo prijuostėlę, kuria pagal dzūkų papročius papuošė naująjį kryžių.

Vėliau visi tylūs ir susikaupę susirinko prie koplytstulpio, čia sugiedojo himną. „Tragedija apsprendė ir kaimo likimą, juk sušaudytųjų šeimos daug kentėjo. Šios iškentėjusios kartos palikti žodžiai mums tarsi malda, turime į juos įsiklausyti“, – sakė O. Grigaitė.

Buvusioje Musteikos mokykloje jautriais prisiminimais, kuriuos pavadino įspaudais,  pasidalijo Musteikos kaimo dukra, dabar Varėnoje gyvenanti mokytoja Jaunuta Julija Kavaliauskienė. Jos tėvelis Mikas Ilkevičius buvo vienas iš nužudytų Musteikos kaimo vyrų. Ji su amžina gėla balse pasakojo, kad iki šiol atsimena ir jaučia karsto, kuriame gulėjo jos nužudytas tėvelis, briauną, kai ji, penkerių metų vaikas, sėdėjo vežimo gale ir lydėjo jį į amžiną kelionę. Ji visiems susirinkusiems jautriai priminė septyniasdešimt penkerių metų senumo kaimo įvykius. Tarsi pasuko laiko ratą atgal ir nupūtė užmaršties dulkes nuo negyjančios žaizdos.

                      „Pirmas įspaudas buvo mano tėvo laiškas, rašytas, kai gimiau… Antras įspaudas – tų baisių 1944 metų birželio 24 diena, kai tėvai išvažiavo parvežti žolės, o grįžtant juos sulaikė… Trečias įspaudas, kai keturiolika vežimų išsirikiavo su grabais, su mama ėjau nuo sudegusių namų iki trijų kryžių. Buvau penkių metų vaikas, pavargau, tada mane pasodino vežimo gale šalia karsto ir visą kelią iki kapinių jaučiau karsto dangtį. Patikėkit, šitą karsto dangtį jaučiu iki šiol… Prisimenu pagrindinius tėvo principus: „Aš niekam nieko blogo nepadariau…“.  Ačiū visiems, kurie padėjote išgyventi. Atmintis yra gyva. Kai grįžtu į kaimą per Jonines, vėl viskas atgyja… Nežinau, iš kur mano mama turėjo tiek stiprybės, kad pasisėmusi kibirą vandens, dar bėgo į namus ir iš pelenų ištraukė drobės rietimą, juodą skarą. Jie iki šiol mano namuose – praeities liudininkai… Šiandien  kaip testamentą laikau šitą mano senelės austą ir mamos iš pelenų ištrauktą drobės rietimą ir dovanoju jį Musteikos kaimui…“, – jautriai kalbėjo J. Kavaliauskienė.

                      Kryžiaus meistrui Sauliui Lampickui ir mokytojai Julijai Kavaliauskienei išsakyta nuoširdžiausia padėka ir dovanų įteikta po kepalą naminės duonos, keptos Astos Žūkaitės.

Buvo paminėti visi, šventą Joninių dieną tragiškai ir amžinai palikę gimtąją Musteikos kaimo žemę, savo namus ir artimus, brangius žmones. Senieji musteikiškiai prisimena, kad tądien išaušo gražus Joninių rytas. Kiekvienas jį pasitiko savaip: kas ruošėsi į mišką samanų, kas dalgį plakė Gudo šalin pasipjauti šieno. Po buities darbų musteikiškiai rengėsi į bažnyčią. Prieš pat vidurdienį kaimą užpuolė arklių kinkiniais atvažiavę ginkluoti vyrai. Dauguma kalbėjo rusiškai, bet buvo girdėti ir lietuviška šnekta. Kotovskio būrio raudonieji partizanai kaimo žmones iš trobų suvarė į kaimo vidurį prie Trijų kryžių ir suguldė. Tada iš minios rinko vyrus ir varė į Prano Tamulevičiaus namus. Devynis vyrus, išpjaustę kelnių sagas, surišę rankas, tyčiodamiesi varė per kaimą į kaimo pakraštį, kaip kaimo žmonės vadina, „ant Bogno“  ir sušaudė. 69 m. Averką Martyną, 19 m. Vytautą Gaidį, 21 m. kurčnebylį Joną Grigą, 26 m. mokytoją Karolį Ilkaitį,  43 m. Petrą Svirską, 65 m. Joną Tamulevičių ir du jo sūnus: 26 m. Domą ir 14 m. Petrą, 75 m. Šimą Tamulevičių. Sužeistas 40 m. Vladas Tiškevičius sudegė savo pirkioje. Egzekucija tęsėsi visą dieną. Už kaimo stovintys sargybiniai sulaikė į kaimą grįžtančius vyrus, uždarė Petro Volungevičiaus vienkiemyje, išlaikė visą dieną, o vakare suklupdė ir sušaudė tris vyrus: 57 m. Miką Gaidį, 35 m. Miką Ilkevičių, 26 m. Petrą Gaidį. Kaimo žmonės po keleto tragedijos dienų miške rado nukankintą Martyno Averkos sūnų 41 m. Averką Kostą. Tuščias kaimo sodybas baudėjai apiplėšė: rinko drabužius, drobes, veltinius, maistą, viską krovėsi į vežimus, išsivarė gyvulius. Pabaigę plėšti, padegė Petro Svirsko, Miko Ilkevičiaus, Edvardo Sakavičiaus, Juozo Grikevičius, Jono Gaidžio sodybas. Nuo jų užsidegė ir kitos.

Seniausias musteikiškis, devyniasdešimetis Zaliauskas sakė, kad seniausi kaimo žmonės ir dabar prisimena, koks siaubas ir nežinomybė tragedijos dieną ir po jos tvyrojo kaime. Žuvusiųjų nebuvo net kur pašarvoti, nes namai buvo pelenais pavirtę, tad šarvojo išlikusiose pirkiose po keletą. Kaip šiandien jie atsimena ilgą ir graudžią keturiolikos vežimų su karstais procesiją, kuri iš Musteikos kaimo lėtai, per rugių laukus, per vasarojų su garsiausiomis kitus kaimus pasiekusiomis našlių ir našlaičių raudomis važiavo į Kabelių bažnyčią ir kapines.

Nei prieš septyniasdešimt penkerius metus, nei dabar jie nesupranta ir nežino, už ką ir kodėl buvo nužudyti nekalti nuošalaus kaimo vyrai, sudegintos sodybos. Šiam klausimui atsakymo nėra. Musteikiškiai apgailestauja, kad sovietiniais laikais ši tragedija buvo nutylima. Net patys aukų artimieji bijojo apie tai pasakoti, kad nesulauktų keršto. Per tą laiką, deja, į Amžinybę iškeliavo dauguma tų dienų įvykių liudininkų. Kaimo žmonės sako, kad tie nužudyti vyrai – jų seneliai, tėvai, broliai, kaimynai – visada gyvi atmintyje, jie nematomi sugrįžta drauge pabūti į tą vietą, kur buvo nekaltai nužudyti…

Gera matyti, kad iki šiol musteikiškių atmintis ir pagarba žuvusiems neišblėso, kad ir jaunoji kaimo karta bei naujai besikuriantys gyventojai pagarbiai laikosi kaimo tradicijų. Kad minėjimo dieną visi susirinko pasimelsti ir atminti. Kad galėjo ragauti kaimo moterų iškeptos naminės duonos, sūrio, medaus, giros, dalintis gerumu. Ir kalbėti apie kaimo praeitį, kuri visiems yra vienodai skaudi.

Rūta Averkienė,
Varėnos rajono savivaldybės administracijos
Bendrojo skyriaus vyr. specialistė,
tel. (8 310) 31 980, 8 614 99 144, el. paštas ruta.averkiene@varena.lt .

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

2019-06-26T13:29:57+00:00