Japonų architektas Masahiro Katsume savo pastatų eskizus pirmiausia nupieša ranka. Kartais tai – tradiciniai japoniški brūkštelėjimai prieštuku ar tušu, kartais – akvarėlės. Panašiai gimė ir Lietuvoje, Varėnos rajone, architekto sumanyti projektai – du japoniškos architektūros kvartalai. Keturis dešimtmečius dirbantis Japonijoje, Skandinavijoje, Vokietijoje, Kinijoje ir kitose šalyse gerai žinomas architektas įsitikinęs, kad gamtos ir žmogaus santykis architektūroje turi būti permąstomas.

Japonų architekto M. Katsume kartu su architekte Mette Fredskild kurtas „Konga Village“ projektas prie Glūko ežero sulaukė tarptautinio dėmesio. Jis buvo nominuotas ir platformos „ArchDaily Building of the Year 2026“ gyvenamųjų namų kategorijoje.

Su Lietuvoje viešėjusiu architektu M. Katsume kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.

Jūsų projektai įgyvendinti daugiau nei dešimtyje pasaulio šalių. Kokias architektūrines pamokas atsivežėte į Dzūkijos regioną? Kodėl apskritai nusprendėte dirbti Varėnoje – nedideliame Pietų Lietuvos mieste?

Kurdami savo projektus, ypatingą dėmesį skiriame savitoms, unikalioms vietoms. Stebime, kaip jos priglaudžia šivesą, kokios čia vyrauja vėjo kryptys, kokia gamta aplinkui ir kokie pastatai šalia. Mūsų tikslas – sukurti architektūrą, kuri būtų neatsiejama nuo tam tikros vietos ir negalėtų atsirasti niekur kitur.

Apie Varėną sužinojome ir čia pirmą kartą apsilankėme, kai gavome užsakymą sukurti „Konga Village“ prie Glūko ežero. Mus nepaprastai sužavėjo kraštovaizdis, kurį formuoja jūsų miškai ir ežerai. Kaip tik todėl ir kurdami antrojo projekto – „Kinoka“ – koncepciją savo galvose turėjome dvi pagrindines idėjas. Mums buvo svarbu atskleisti Varėnos gamtos grožį, o taip pat sukurti nedidelę bendruomenę, kuri skatintų kaimyniškus ryšius. Skubančiuose miestuose šiandien jie dažnai pamirštami.

Varėnos senojoje poilsiavietėje kuriamą projektą pavadinote „Kinoka“. Išvertus į lietuvių kalbą tai reiškia „Medžio kvapas“. Kaip jame atsispindės svarbiausi jūsų architektūros principai?  

Mes, architektai, siekiame, kad žmonės patirtų erdves, kurių vertė – ne vien funkcionalumas. Visada ieškome būdų, kaip atskleisti vietos išskirtinumą, kad žmonės naujai pažvelgtų į erdves, jas pajustų, įvertintų.

Pavadinimas gražiai atskleidžia žmogaus norą pajusti medžio kvapą, bent trumpam atitrūkti nuo skubos, šiuolaikinio gyvenimo streso, atgauti jėgas, apmąstyti savo gyvenimą ir giliai įkvėpti gamtos.

Nemanome, kad tokioje vietoje tiktų dideli, plačiai išsidėstę pastatai ar masyvūs paprastos formos stogai. Architektūros mastelis turi derėti su gamtos masteliu. Ne mažiau svarbu, kad darniai į aplinką įsilietų ir kraštovaizdžio architektūra.

Japoniškasis minimalizmas šiandien ateina į madą – žmonės nori švarių erdvių, aiškių formų, kuo mažiau daiktų. Kaip manote – kodėl?

Japonija nuo senų laikų gyvena apsupta nuolatinių gamtos stichijų – patiriame taifūnus, žemės drebėjimus, cunamius, ugnikalnių išsiveržimą ir drėgną klimatą. Per daugybę metų žmonės išmoko su gamta ne kovoti, o gyventi darnai. Jie suvokė, kad gamtos žmogus niekada nesuvaldys. Būtent toks požiūris yra japoniško minimalizmo pagrindas.

Kita vertus, šiuolaikinė visuomenė sukūrė pertekliaus pasaulį, kuris išnaudojo planetos gamtą ir kasdien ją artina prie kritinės ribos. Apie tai sunku negalvoti, todėl vis daugiau žmonių iš naujo permąsto savo gyvenimo būdą ir renkasi gyventi paprasčiau, kukliau.

XX amžiaus antroje pusėje-XXI amžiaus pradžioje Japonijos ekonomika nepaprastai sustiprėjo – eksportavome automobilius, kompiuterius, televizorius, fotoaparatus, objektyvus ir daugybę kitų preciziškai pagamintų prietaisų ir įrenginių. Tačiau XXI amžiuje lyderystę perėmė Kinija ir Pietų Korėja, o Japonija palaipsniui prarado konkurencinį pranašumą.

Skatindama turizmą, mano šalis strategiškai investavo į kultūros eksportą – tradicinę kultūrą, animaciją ir kitus vadinamosios minkštosios galios elementus. Manau, kad japoniškasis minimalizmas tapo vienu iš kultūros eksporto reiškinių.

Svarbu ir tai, kad vis daugiau žmonių pasaulyje iš naujo atranda gyvenimo šalia gamtos ir gamtoje privalumus. Kartu auga susidomėjimas ir Japonijoje nuo seno puoselėjamu minimalistiniu gyvenimo būdu, kuris yra paprastas, saikingas ir pagarbus aplinkai.

Jūsų projektas Varėnoje sukėlė nemažai diskusijų – gal net daugiau dėl statybų proceso nei dėl architektūros. Ar Japonijoje žmonėms taip pat sunku atsisveikinti su senais pastatais?

Japonijoje egzistuoja skirtingi požiūriai į architektūros paveldą. Pavyzdžiui, Didžioji Isės šventykla, stovinti dar nuo VIII amžiaus, kas dvidešimt metų yra visiškai perstatoma. Tai – sena, daugiau nei tūkstantį metų egzistuojanti japonų šintoistinė tradicija. „Shikinen Sengū“ nėra paprasta pastato rekonstrukcija – senasis pastatas išardomas, o greta pastatomas naujas, beveik identiškas. Taip iš kartos į kartą perduodamos tradicinės dailidystės, medžio apdirbimo ir architektūros žinios. Šiuo metu rengiamasi 2033 metais vyksiančiam šventovės perstatymui.

Tuo tarpu Horiūdži šventykla daugiau nei 1300 metų yra kruopščiai restauruojama ir saugoma, kad ir toliau galėtų atlikti savo funkcijas.

Nuo konkretaus projekto aplinkybių priklauso tai, ar senasis pastatas, kuriam žmonės jaučia nostalgiją, yra prie jo įpratę, turėtų būti išsaugotas. „Kinoka“ projekte norime atskleisti, koks unikalus yra Varėnos kraštas, sukurti vertę, kuri padėtų miestui augti ir klestėti.

Gerbiu jausmus tų, kurie su čia stovėjusiu pastatu jaučia stiprų emocinį ryšį. Vis dėlto, kai  pirmą kartą čia atvykome, pamatėme, kokia prasta pastato būklė. Kai kurie elementai, pavyzdžiui, metaliniai laiptai, atrodė visiškai nesaugūs, tikrai nesusidariau įspūdžio, kad pastatas naudojamas ir prižiūrimas.

Kiek man žinoma, projektas ir jo sprendiniai buvo oficialiai pristatyti visuomenei. Sekėme šį procesą, Lietuvoje, rodos, tai vadinama projekto viešinimo procedūra. Visuomenė galėjo susipažinti su projektu ir teikti savo pastabas, tačiau jų negavome.

Naujasis bendrojo naudojimo pastatas, kuris pakeis senąjį, apgriuvusį statinį, bus skirtas bendruomenės reikmėms – jame numatytos maitinimo, apgyvendinimo ir poilsio erdvės.

Nors šio komplekso naudotojų skaičius nebus didelis, tikimės, kad jis padės ir vietos gyventojams, ir svečiams iš naujo atrasti gyvenimo prie ežerų ir miškų vertę, kuri visada buvo svarbi Varėnos dalis. Jaunajai kartai, tikiu, tai gali atverti naujų galimybių kurti miestui.

Lietuvoje japoniška estetika – nuo sodų ir keramikos iki architektūros bei gyvenimo filosofijos – tampa vis populiaresnė. Kodėl, jūsų nuomone, japonų kultūra taip stipriai rezonuoja?

Galbūt todėl, kad pagarbus santykis su gamta per daugelį kartų giliai įsišaknijęs ir Japonijos, ir Lietuvos kultūroje.

Japonai dažnai sako: „Taru o shiru“, lietuviškai tai reikštų – žinoti, kas yra gana. Turime ir dar vieną posakį „mottainai“. Jis reiškia – nešvaistyti to, kas vertinga. Įsivaizduoju, kad Lietuvoje tai pat egzistuoja panašūs posakiai bei vertybės.

Ar japonus stebina, kad jų architektūra vertinama Europoje? O gal japoniškasis minimalizmas tėra šiuolaikinė mada?

Negaliu spręsti, ar išties japonų architektūra vertinama Europoje. Daugelis japonų apie tokį pripažinimą galbūt net nežino. Užtat galiu pasakyti, kad Japonijoje Europos architektūra tikrai vertinama. Bet kokiu atveju japoniškasis minimalizmas leidžia mums kitaip suvokti pasaulį – jei neatsisakysime perteklinės gamybos ir vartojimo, savo planetą ir toliau niokosime. Didžiausias šiandienos iššūkis – negalime likti tokie, kokie esame. Pokyčiai – būtini, svarbiausia jiems rasti tinkamą pusiausvyrą.

Su Lietuvoje viešėjusiu architektu M. Katsume kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.