Daugybę amžių Marcinkonys mokėjo gyventi praeityje ir dabartyje tuo pačiu metu. Senasis sodžius, miško žvalgų gyvenvietė, ant kalnelio stūksanti bažnyčia, grybautojų takai, iš kartos į kartą perduodamos istorijos, dainos ir papročiai. Tačiau nereikia manyti, kad Marcinkonys taip ir lieka miškuose pasislėpusiu kaimu, kuriam nereikia nei technologijų, nei infrastruktūros, nei patogaus gyvenimo.
Sunku nuginčyti Marcinkonių šilų trauką. Keliautojus, senųjų dainų ir istorijų rinkėjus, vienatvės ir gamtos prieglobsčio ištroškusius jie vilioja nuo senų laikų. Žmonės prie Zackagirio ir Grūdos santakos, netoli Versminio ežero, gyveno jau prieš kelis tūkstančius metų, o Marcinkonių vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1604-aisiais. Istorikai teigia, kad čia gyveno miškų ir žvėrių prižiūrėtojai, žmonės, rengę didikų medžiokles.
1770 metais Marcinkonyse pastatyta pirmoji bažnyčia, o didžiausią įtaką kaimo istorijai padarė 1862 metais nutiesta Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio linija ir atidaryta traukinių stotis.
Ilgainiui, prie bažnyčios esanti senoji gyvenvietė ir naujesnioji, prie geležinkelio stoties, susijungė, o žmonės mokėsi priimti traukiniais ir naujais laikais atidundančiais naujoves.
1920–1939 metais, kai kraštas priklausė Lenkijai, vietos žmonės saugojo lietuvybę. Jų pasipriešinimo simboliu tapo lietuviški kryžiai. Iki Antrojo pasaulinio karo kaime gyveno gausi, beveik keturių šimtų žmonių žydų bendruomenė, ji čia turėjo mokyklą, bibliotekas ir maldos namus. Pokariu aplinkiniuose miškuose veikė Lietuvos partizanai.
1971 metais susibūręs Marcinkonių etnografinis ansamblis iki šiol primena, kad tradicija išlieka gyva tik tada, kai yra dainuojama, pasakojama ir perduodama, o ne vien užrašoma. Marcinkonys yra ir Dzūkijos nacionalinio parko centras. Čia puoselėjami amatai, plėtojamas gamtinis ir kultūrinis turizmas.
Visos šios skirtingos, nepaprastai įdomios istorijos šiandien ir kuria unikalią Marcinkonių atmintį, kuri taip domina įdomių patirčių ieškančius turistus ir keliautojus. Tačiau patogu Marcinkonyse turi būti ne tik jiems, bet ir vietos gyventojams.
2026 metų liepos 17 dieną Varėnos rajono savivaldybės administracija pasirašė statybos rangos sutartį su UAB „Varėnos aplinkotvarkos grupė“. Pagal bendrovės „Inžinerinis projektavimas“ projektą Marcinkonyse, Miškininkų gatvėje, bus įrengta automobilių ir autobusų stovėjimo aikštelė, pėsčiųjų takai, poilsio vietos, apšvietimas, vaizdo stebėjimo kameros ir mažosios architektūros elementai. Teritoriją numatyta apželdinti kalninėmis pušimis, daugiametėmis gėlėmis ir žoliniais augalais.
Vienas iš būsimųjų takų leis lengviau patekti į bažnyčios teritoriją, kurią šiandien galima pasiekti tik laiptais. Naujuoju taku bus patogiau naudotis žmonėms su negalia, tėvams su vaikų vežimėliais.
Darbai vykdomi įgyvendinant projektą „Laisvės kovų maršruto plėtra Varėnos rajono savivaldybėje“, finansuojamą 2021–2027 metų Europos Sąjungos fondų investicijų programos ir Varėnos rajono savivaldybės biudžeto lėšomis. Projekto pavadinimas Marcinkonyse įgauna tarsi platesnę prasmę: laisvės istorija čia susijusi ne tik su kovomis, bet ir vietos gyventojų noru išsaugoti atmintį, dainas ir savo gyvenimo būdą.
Rangos darbai pagal sutartį turi būti baigti iki 2027 metų sausio 28 dienos, tačiau tikimasi juos užbaigti anksčiau.
Marcinkonių seniūnė Eglė Ikasalienė pabrėžia, kad prieš rengiant projektą, tartasi su vietos bendruomene, VšĮ „Marcinkonys“, aplinkinių sodybų gyventojais ir parapijos klebonu Broniumi Krakevičiumi.
„Varėnos rajono savivaldybės Turto valdymo ir Investicijų skyrių specialistai ne kartą susitiko su bendruomene. Kartu vykome į vietą, apžiūrėjome teritoriją, gyventojai išsakė savo pasiūlymus bei idėjas, į kurias, rengiant projektą, buvo atsižvelgta. Aikštė prie bažnyčios yra ypatinga – būtent nuo čia daugelis lankytojų pradeda pažintį su kaimu – aplanko bažnyčią, varpinę ir kitus lankytinus objektus. Svarbu, kad ši erdvė būtų patogi, tvarkinga ir pritaikyta vietos žmonėms ir atvykstantiems“, – sako E. Ikasalienė.
