Kaip ir visos Valdemaro parodos ar pavieniai matyti paveikslai – stipru, provokuoja, viskas – į gylį, daug metaforų, kontekstų – ir siužeto, ir spalvų atžvilgiu. Tačiau ši paroda mane tiesiog supurtė, „nudyrė odą“.

Jau parodos plakatas, kviečiantis praskleisti rožinę kasdienybės uždangą ir pažvelgti, kas slypi anapus kasdienybės šurmulio, perspėja, kad paprasta ir linksma nebus. Tarsi šviežiu, dar varvančiu krauju užrašytos raidės byloja – tai dabartis, esamasis laikas, žaizda – gyva. Karai, tremtys, sukilimai, kovos už laisvę neturi linijinio laiko – viskas tebevyksta čia ir dabar. Ir žmogiškų vertybių tema senaties termino neturi.

Norėčiau pasidalinti keletu subjektyvių įžvalgų.

Anapus rožinio pasaulio. Anapus – anoje, kitoje pusėje. Iš karto kyla paralelė su Curzio Malaparte ( it. parte – pusė, malaparte – atsidūręs blogojoje pusėje) romanu „Oda. Mažoji Neapolio istorija“ – kraupia Antrojo pasaulinio karo apokalipsės kronika. 1943-2025-ieji – kas pasaulyje pasikeitė? Kas pasikeitė žmonių sąmonėje? Kuri pusė geresnė – nugalėtojų ar pralaimėjusiųjų? Ir kas nubunda žmoguje ekstremaliomis aplinkybėmis – žvėris ar Kristus? Kam gali pasiryžti žmogus, liaudiškai tariant, gelbėdamas savo skūrą, t. y. besirūpindamas vien savo fiziniu išlikimu, anot Malapartės, ta „šlykščia oda“? Kas yra pažemintieji – ar tie, kuriuos pažemina ar tie, įsivaizduojantys, kad iš kitų atima garbę ir orumą? Žmogiškumo, moralės, žmogaus pasirinkimo klausimai skausmingai iškyla žvelgiant į paveikslus, kurių pavadinimus, kaip ir „pusę“ , autorius siūlo pasirinkti patiems.

        

„Naujosios evangelijos rašymas“ – šį paveikslų ciklą drąsiai galima pavadinti pranašišku, nes paliestos ne tik šiandienos, bet, galima sakyti, ir ateities aktualijos. Evangelija – geroji naujiena, džiugi žinia. Evangelija pagal Luką, Matą ir kitus. O pagal ką rašoma ši Naujoji evangelija? Kas jos autorius? Ar skelbiama žinia džiugi? Dievo sūnų matome ant skrodimo stalo. Ryškios lempos, kardinolai ir žiūrovų minia – visa tai stebėtinai primena Theatrum anatomicum, kuris savo forma buvo artimas senovės Romos amfiteatrams (ar ant stalo – gladiatorius, kuriam minios buvo parodytas „nykštys žemyn“?). Toliau kyla aliuzija į į Džeremio Bentamo ( Jeremy Bentham) aprašytą panoptikoną, kurį prancūzų filosofas Mišelis Fuko (Michael Foucault) knygoje „Disciplinuoti ir bausti“ traktavo kaip disciplininės stebimos visuomenės simbolį. Ar stebėtojų minia nėra stebimieji? Ar šiandien katalikybė yra atsvara, ar yra tas inkaras, laikantis dorovę, moralines vertybes? Žiniasklaidoje vis svarstoma dabartinė popiežiaus būklė – kodėl informacija dozuojama, kas bus toliau? Konklava? Čia vėl gi kyla paralelė su šiemet ekranuose pasirodžiusiu Edvardo Bergerio filmu „Konklava“, pelniusiu daugybę nominacijų – tai rodo, kad tema ypač aktuali – kas gi vyksta už uždarų Vatikano durų, kas yra tikėjimas, moralė, kas rūpi labiau – religija ar politika, kurioje vietoje yra žmogus, koks jo vaidmuo?

Taigi paroda kelia daug klausimų ir nepateikia aiškių atsakymų. Tačiau klausimai ne retoriniai, į juos būtina atsakyti.

Atsakyti patiems sau.

Alma Staigienė

Nuotr. Agness Wee Photography