Spalio 17‑ąją, nuostabioje rudeninėje aplinkoje Subartonyse, rašytojo Vinco Krėvės‑Mickevičiaus gimtinėje, vyko ketvirtoji „Dainavos krašto Vinco Krėvės‑Mickevičiaus literatūrinė premija“ įteikimo ceremonija. Tai diena, kai Dzūkijos miškai, tautosaka ir literatūra susitinka ir šiemet premija skirta rašytojai Ievai Dumbrytei už romaną „Negrįžtantys“.
Šventės akcentai
Ceremonija prasidėjo kaip tylus grįžimas prie šaknų. Dalyviai susirinko prie Vinco Krėvės–Mickevičiaus memorialinio muziejaus Subartonyse, kai medžių lapai jau pasipuošė rudeniniais atspalviais. Žmonės susibūrė paminėti ne tik literatūros klasiko gimimo metinių, bet ir Tautosakos dienos – dienos, kai kalba, pasakojimas ir kultūros atmintis atgimsta.
Laureatei įteiktas ne vien diplomu pažymėtas apdovanojimas, bet ir rankų darbo meninis objektas – keramikinė statulėlė, subtilios formos, dekoruota auksuotais lapais. Statulėlė, spindinti perlamutriniu glazūros paviršiumi, tapo ne tik apdovanojimu, bet ir simboliu – tilteliu tarp kūrėjo žodžio ir skaitytojo jausmo.
Laureatės mintys: kūryba, kultūra ir vertybės
Ieva Dumbrytė savo kalboje pasidalino asmenine pažintimi su Vinco Krėvės–Mickevičiaus kūryba – nuo momentų, kai bibliotekoje atrado „Šarūną“ ir skaitė skyrių „Naktigonė“, iki tų akimirkų, kai suprato, kad literatūra gali atverti daugiau nei vieną kelią:
„Man Krėvė buvo tikriausiai žvaigždė – giliai įstrigusi, pagarbi baimė ir susijaudinimas, kai pirmą kartą skaičiau „Šarūną“ ir po to jo skyrių „Naktigonė“. Manau, kad tai buvo pirmasis mano magijos realizmo pojūtis knygoje. Ten buvo visko, ko tuo metu reikėjo: mito, siaubo, realybės persipynusios su anapusybe, netgi humoro…“
Autorė atviravo, kad Krėvės tekstuose ji išvydo ne tik pasakojimus, bet ir gyvenimo mokymus:
„Iš pirmo Krėvės išmokau, kad mirusiųjų pasaulis yra visai čia pat, kad negyvėliai gali elgtis taip pat kaip gyvi ,mite ir istorijoje gali ieškoti atsakymo apie save, kad aš buvau jau tada, kai manęs dar nebuvo, ir būsiu tada, kai manęs nebebus – ir taip mes visi būsime per amžius kiekviename iš mūsų. O tai – tauriausia viltis ir tiesa, kurią gali padovanoti literatūra.“
Laureatė pabrėžė: „tikiuosi, kad visada bent dalelė Vinco Krėvės‑Mickevičiaus išmoktos ir prisijaukintos moralės ateityje nešiu per savo kūrybą. Šis apdovanojimas – sakraliausias medalis ant mano krūtinės.“
Premijos reikšmė
Dainavos krašto Vinco Krėvės-Mickevičiaus literatūrinė premija įsteigta siekiant įamžinti rašytojo atminimą ir skatinti lietuvių literatūrinę kūrybą, kurioje atsispindi tautosakos vertybės, kultūrinė atmintis ir meninė raiška. Laureatų pasirinkimas pabrėžia ne tik tekstų estetiką, bet ir autorių gebėjimą gilintis į žmogaus būties prasmę, išlaikant ryšį su tautos dvasiniu pasauliu.
Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta pabrėžė šios premijos svarbą ir tęstinumą:
„Dėkoju visoms savivaldybėms, kartu prisidėjusioms prie šios prasmingos Vinco Krėvės-Mickevičiaus premijos. Didžiuojuosi galėdamas jau ketvirtus metus įteikti apdovanojimą kūrėjams, kurių darbuose gyva tautos atmintis ir dvasinės vertybės. Tai ne tik literatūrinis įvertinimas, bet ir simbolinis tiltas tarp mūsų krašto kultūrinės praeities, dabarties ir ateities.“
Kūrybinė jungtis: Krėvė ir Dumbrytė
Šiųmetis sprendimas: skirti premiją Ievai Dumbrytei. Vinco Krėvės–Mickevičiaus pasaulyje mitas, žmogaus dvasios gelmės, tautos atmintis su realybe susipina taip, kad skaitytojas ne tik skaito pasakojimą, bet jis įsijungia į jį. Similiariai Dumbrytės romane „Negrįžtantys“. Tiek Krėvė, tiek Dumbrytė kviečia skaitytoją atsigręžti į vietą ir laiką, ne tik persikelti tarp erdvių, bet ir tyliai pajusti tą nematomojo ryšį su savo šalies žeme, su žmogumi šalia, su savimi.
