Knygnešystė – XIX a. Lietuvos istorijos fenomenas, nukreiptas prieš carinės Rusijos vykdytą lietuviškos spaudos ir raidyno draudimo politiką, trukusią 40 metų, pasireiškęs lietuviškų leidinių spausdinimu užsienyje, nelegaliu gabenimu per sieną ir platinimu. 2004 m. UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalią ir pasaulyje neturinčią atitikmenų veiklą.
Kovo 16-oji Lietuvoje oficialiai paskelbta Knygnešio diena.
Rugsėjo 6 d. Varėnos r. vyko Europos kultūros paveldo dienų renginys-ekskursija „Knygnešių takais nuo Marcinkonių per Merkinę iki Liškiavos“. Renginio metu ekskursiją vedė Dzūkijos nacionalinio parko Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus istorikė-efnografė Virginija Pugačiauskienė, kuri dalyviams papasakojo knygnešystės istoriją. Skaitydami toliau, sužinosite apie knygnešių veiklą ir spaudos platinimą Dzūkijoje.
Nuslopinus 1863–1864 m. sukilimą buvo imtasi griežtesnių priemonių siekiant toliau vykdyti Lietuvos kolonizaciją. Išleidus įsakymą, draudžiantį spausdinti lotyniškomis raidėmis, lietuvių ir žemaičių tarmėmis, buvo įformintas spaudos draudimas. Visos knygos turėjo būti leidžiamos rusišku raidynu. Lietuviai šiam reikalavimui priešinosi. Iš pradžių už slaptų knygų skaitymą buvo skiriamos nedidelės bausmės, vėliau, kai buvo pradėti leisti laikraščiai ir prasidėjo griežta agitacija prieš valdžios rusinamąsias priemones, slaptųjų raštų priežiūra buvo pavesta valdžios tarnyboms. Buvo suteikta teisė bausti nusikaltėlius, konfiskuoti bei deginti raštus.
Pasipriešinimą spaudos draudimui iš pradžių organizavo katalikų bažnyčios atstovai. Vyskupas Motiejus Valančius įkūrė pirmąją žinomą lietuviškų knygų platinimo, knygnešių organizaciją.
Lietuvių spaudos draudimas 1864–1904 m. prisidėjo ne tiek prie lietuvių rusinimo, kiek prie lenkinimo. Tai ypač pasireiškė Vilniaus vyskupijoje, kur nuo seno vyravo lenkinimo tendencijos. Vilniaus vyskupija lietuviškos spaudos paplitimu buvo atsilikusi nuo kitos Lietuvos dalies, ir šis atsilikimas neišnyko. Šiai vyskupijai priklausė ir Marcinkonių parapija.
Knygnešių veikla ir spaudos platinimas Dzūkijoje
Dzūkijoje knygnešių veikla ir spaudos platinimas skyrėsi nuo tokio pobūdžio veiklos visoje Lietuvoje. Apie realios reikšmės turėjusią knygnešystę Dzūkijoje galime kalbėti tik nuo antrosios draudžiamojo laikotarpio pusės. Kai šis reiškinys įsibėgėjo visoje Lietuvoje, Dzūkijoje tai buvo pati pradžia. Pietų Lietuva priskiriama prie pasyviausiųjų knygnešystės teritorijų. Šis regionas buvo pakankamai nutolęs nuo tuometinių Mažosios Lietuvos knygų spausdinimo centrų – Tilžės, Ragainės.
Beveik visos lietuviškos spaudos kelias į Dzūkiją ėjo per Suvalkiją. Nebuvo čia knygnešių organizacijų. Atskiri žmonės savo rajonuose kūrė knygų gavimo ir platinimo tinklą. Varėnos rajone knygnešystės centru tapo Valkininkai, kuriuose kunigavo Silvestras Gimžauskas, čia sukūręs stambiausią spaudos platinimo centrą visoje Vilniaus gubernijoje. Merkinėje tokį darbą dirbo kunigas Konstantinas Jagminas. Liškiavoje – Kazimieras Sederevičius.
Marcinkonyse draudžiamą lietuvišką spaudą pradėta platinti nuo 1896 m, atkėlus kunigą Joną Šoblicką (1871–1906). Jis pirmas pradėjo laikyti pamaldas lietuvių kalba, puoselėjo lietuvybę, organizavo lietuviškos spaudos platinimą, rūpinosi vaikų mokymu. Rūpinosi neturtingų žmonių švietimu, jiems dalijo spaudą, patardavo kurias knygas vertėtų perskaityti. Parapijoje vis daugiau žmonių ėmė domėtis knygomis, laikraščiais. Lietuviškos spaudos parūpindavo kygnešys iš Suvalkijos Juozas Kancleris. Klebonijoje buvo įrengęs lietuviškos spaudos sandėlį-slėptuvę. J. Kancleris spaudą atveždavo į Gudakiemio k. prie Merkinės.
Iš čia vietinis knygnešys Kazys Barysas spaudą nuveždavo į Marcinkonis. Marcinkoniškis knygnešys valstietis Petras Miškinis padėjo (namuose buvo slapta mokykla) kunigui J. Šoblickui slėpti ir platinti lietuvišką spaudą. Viena pagrindinių talkininkių buvo ir iš Darželių kaimo kilusi knygnešė ir daraktorė Kotryna Sidziniauskaitė. Jinai draudžiamą lietuvišką spaudą platino tarp vietos gyventojų ir aplinkiniuose kaimuose, todėl buvo policijos įtariama, persekiojama.
Knygnešių veikla glaudžiai siejosi su daraktorių veikla. Labai dažnai tie patys žmonės ir knygas platino, ir daraktoriavo keliaudami iš kaimo į kaimą.
Kunigo J. Šoblicko paraginta K. Sidziniauskaitė ir toliau mokė vaikus skaityti iš lietuviškų maldaknygių, daugiausia iš „Šaltinio“. Jinai nepriimdavo į bažnytines eisenas nemokančių skaityti vaikų. Ji vaikus mokė ir po lietuvių spaudos draudimo panaikinimo. Lenkų okupacijos metais taip pat slaptai mokytojavo, platino lietuvišką spaudą. 1922 m. lenkai mokyti vaikus uždraudė. 1928 m. Lietuvos vyriausybė per Užsienio reikalų ministeriją K. Sidziniauskaitei paskyrė pašalpą. Apie 1935 m. paskirta knygnešio–daraktoriaus pensija (perduodama slaptai per Vilniuje gyvenusius lietuvius).
Tiek daraktorinės mokyklos, tiek ir knygnešystė savo reikšmės neprarado ir po Pirmojo pasaulinio karo, nes dėl lenkų vykdomos politikos ir lenkinimo, šiame krašte gyvenantiems lietuviams tokiu būdu pavyko išlaikyti savo kalbą, papročius, tradicijas ir išvengti nutautėjimo.
Petras Kieras (Keras) (1871–1918) – lietuvių visuomenės veikėjas, švietėjas, lietuvybės puoselėtojas, tautosakos rinkėjas bei pateikėjas. Gimė ir augo Bartelių k. prie Merkio, o 1893 m. atvyko į Marcinkonis.
Ragino žmones kurti įvairias draugijas. Kaimo žmonėms skiepijo lietuviškos kalbos ir rašto svarbą. Labai vertino mokslą, o dar labiau išsilavinusius žmones. Jo straipsniai buvo spausdinti ,,Vilniaus žiniose“, ,,Šaltinyje“, ,,Žarijoje“. Aktyviai dalyvavo ,,Gyvojo Rožančiaus Brolijos“ , blaivybės draugijos veikloje.
1906 m. surinko pasakų ir dainų rinkinį, kurį pateikė Lietuvių mokslo draugijai. Bendravo su J. Basanavičiumi. Jo rankraščiai šiuo metu saugomi Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto archyve. Nuo 1907 m. buvo policijos persekiojamas už lietuvių kalbos puoselėjimą. Jo veikla sulaukė palaikymo ir iš kitų liaudies švietėjų. Savo pagarbą P. Kierui 1907 m. laikraštyje ,,Šaltinis“ išreiškė Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, teisininkas, žymus visuomenės ir politikos veikėjas, Lietuvių mokslo draugijos sekretorius J. Vileišis.
Juozas Averka (1911–1998). Pasakorius, dainininkas, folkloro pateikėjas. Rinko tautosaką, aktyviai dalyvavo kultūriniam gyvenime, prisidėjo prie spektaklių statymo. Priklausė šv. Kazimiero draugijai, buvo išrinktas Marcinkonių skyriaus pirmininku, sekretoriumi. Dalyvavo lietuvių kooperatyvo ,,Artojas“ veikloje. Lenkų okupacijos laikotarpiu tęsė knygnešių darbą, iš Lietuvos nešė įvairią lietuvišką spaudą ir platino tiek Marcinkonyse, tiek ir aplinkiniuose kaimuose. Parneštą spaudą slėpė po Marcinkonių kaimo kapinėse esančiu svirnu. Vėliau per platintojus, patikimus žmones ją išdalindavo po Marcinkonių apylinkes.
1940 m. rusams okupavus Lietuvą, J. Averka buvo ištremtas į lagerį. Po tremties savo veiklos nenutraukė, tęsė tautosakos rinkimą. Neužmiršo ir savo gimtųjų Marcinkonių. J. Averka buvo vienas pirmųjų ir svarbiausių Marcinkonių etnografinio ansamblio organizatorių. Su R. Petrušyte į Marcinkonių etnografinį ansamblį subūrė geriausius savo jaunystės dainininkus, dalyvavo beveik visose ansamblio gastrolėse, organizavo koncertus.
Knygnešio darbas
Tvirtai supakuotus ryšulius – kiekvieną po du pūdus (32kg) – atveždavo į kurią pasienio smuklę ar kitą vietą, iš kurios juos galėdavo pasiimti knygnešiai. Kad galėtų per sieną pernešti daugiau spaudos, šie pasienyje pasisamdydavo tvirtų įgudusių vyrų. Perneštą per sieną spaudą tinkamoje vietoje paslėpdavo (tarp malkų, šiene ir net mirusiųjų karstuose). Iš čia jau pats knygnešys ją išveždavo paslėpęs. Ilgoje kelionėje tekdavo keisti vežimus, arklius, net perkinkyti juos pagal vietos tradiciją.
Galiausiai knygas išskirstydavo kitiems knygnešiams – platintojams. Šie būtinai užsiimdavo kokiu nors verslu ar amatu, nes iš spaudos perdavimo negalėjo išgyventi; be to reikėjo pateisinti bendravimą su įvairiais nepažįstamais ar mažai pažįstamais žmonėmis. Šiam reikalui tinkamiausiai buvo smulki prekyba religiniais reikmenimis prie bažnyčių sekmadieniais ir ypač bažnytinių švenčių ar atlaidų dienomis. Įsigytą lietuvišką spaudą reikėjo rūpestingai slėpti, nes kartais policija maldaknyges atiminėdavo net iš einančių į bažnyčią žmonių. Buvo slepiama stalčiuose su dvigubais dugnais, specialiai padarytose tuščiavidurėse kojose ar kitose vietose.
Spaudos draudimo laikais pirmasis lietuviškų knygų platinimą Merkinėje ir visoje Merkinės parapijoje organizavo kun. Konstantinas Jagminas (1868 – 1896). Mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje. 1889 m. įšventintas kunigu. Buvo paliktas Vilniuje, Katedros vikaru, bet kunigai jo nemėgo dėl lietuviškos veiklos ir 1890 m. jis buvo išsiųstas į Merkinę. Kun. K. Jagminas atvyko į Merkinę 1890 metais pavasarį.
Iki 1890 m. Merkinės bažnyčioje niekas negirdėjo nė žodžio lietuviškai, nors beveik visi parapijiečiai buvo lietuviai. Tik trejetą dienų teišbuvęs Merkinėje ir susipažinęs su esama padėtimi, K. Jagminas išdrįso per Velykas bažnyčioje užgiedoti lietuviškai ir pasakė lietuvių kalba pamokslą. Tuo metu Merkinės parapijoje nebuvo nė vienos lietuviškos maldaknygės, išskyrus tris, kurias kunigas buvo atsivežęs. Jaunas, energingas, turįs gražų balsą, paprastas ir nuoširdus K. Jagminas greitai nusipelnė merkiniškių simpatijas ir pagarbą.
Nuo pat pirmųjų dienų Merkinėje kun. K. Jagminas ėmė rūpintis lietuviškų knygų gabenimu iš Tilžės ir platinimu. Manoma, kad spaudos parūpindavo ir atsiųsdavo į Merkinę jo sesuo, gyvenusi tėviškėje Balčiuose, prie pat M. Lietuvos sienos. Atveždavo vežimu po 10 ir daugiau pūdų. Spaudos atveždavo ir įžymus Suvalkijos knygnešys J. Kancleris. Aplinkiniuose kaimuose surado patikimų knygnešių – spaudos platintojų ir daraktorių: Gudakiemyje – K. Barysas ir broliai J. ir M. Miliai, Ilgininkuose – I. Krukonaitė, Maksimonyse – J. Barysas ir kt. Jų padedamas iš žmonių surinkdavo lenkiškas maldaknyges ir pakeisdavo lietuviškomis.
Neturtingiems duodavo jas nemokamai. Jau po metų Merkinėje ir visuose parapijos kaimuose buvo pakankamai lietuviškų maldaknygių ir kitų lietuviškų leidinių. 1894 m. paskyrtas Merkinės klebonu. Palaidotas Merkinės bažnyčios šventoriuje.
Vienas iš labiausiai prisidėjusių prie draudžiamos spaudos platinimo Dzūkijoje buvo Kazimieras Sederevičius (1870-1953) – kunigas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimo organizatorius, platintojas. K. Sederevičius gimė Liepalotų k., Šakių vls. Mokėsi pas daraktorių, vėliau Lukšių valdinėje pradžios mokykloje ir Marijampolės gimnazijoje. 1888 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją. 1894 m. balandžio15 d. įšventintas į kunigus ir paskirtas vikaru į Liškiavos parapiją.
Buvo iškeltas į Miroslavą, bet jo paties prašymu vėl gražintas į Liškiavą, kur kunigavo daugiau kaip 50 metų. Dar besimokydamas seminarijoje įsitraukė į slapto lietuvių klierikų būrelio veiklą. Vienas iš kuopelės tikslų buvo platinti lietuvišką spaudą tarp klierikų ir per juos tarp gyventojų. Dalyvavo slapto laikraštėlio ,,Viltis“ leidime. Knygnešių atneštą į seminariją spaudą paštu siuntinėdavo pažįstamiems asmenims, įdėjęs tarp rusiškų laikraščių.
Parapijiečiai jį vadino Liškiavos Tėveliu. Pirmą kartą kalėdodamas visoje parapijoje surado tik keturias lietuviškas maldaknyges. Kaimyninėse parapijose gyvenę knygnešiai – Karolis Tumasonis ir Augustas Šoliūnas atveždavo K. Sederevičiui lietuviškų knygų vežimais į Liškiavą ir čia jas saugiai paslėpdavo vienuolyno palėpėse. Dalį knygų išsiveždavo Fliorus Gelažauskas ir per Nemuną perveždavo kitiems, tik jam žinomiems knygnešiams Marcinkonių ir Ratnyčios apylinkėse. Kunigas buvo pagarsėjęs bitininkas, turėjo didžiulį bityną.
