Siekiant sukurti betarpišką bendrystę, Varėnos r. savivaldybė kas dvejus metus skirtingose rajono vietovėse kviečia į jau tradiciniu tapusį susitikimą žymius kraštiečius, mokslo ir meno žmones.

Šiemet jau dvyliktąjį kartą įvykęs susitikimas architektūriškai didingoje Liškiavoje subūrė beveik šimtą gilų arba naujai kuriamą ryšį su nuostabia harmonija alsuojančiu Dzūkijos kraštu – Varėnos r. – turinčių žmonių.

Liškiavos istoriją pasakojo šio krašto žinovė, gidė Jacinta Goberienė. Įdomu tai, kad Liškiava pradėjo kurtis dar XV amžiuje, kai prasidėjo šio krašto kolonizacija. Tad jau minėto amžiaus pabaigoje čia įkurtas dvaras, kuris buvo atiduotas Mykolui Glinskiui. Bėgant laikui ir keičiantis valdytojams, buvo pastatyta bažnyčia ir vienuolynas (baigta 1741 m.). O jau nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu (tarpukariu) vienuolyne buvo klebonija, valsčiaus valdyba, biblioteka ir butai, turizmo stotis (1939 m.). Po Antrojo pasaulinio karo pastatas pritaikytas vidurinei mokyklai. 1947–1977 m. vienuolyno pastatai priklausė siuvimo susivienijimui „Lelija“. 1990–1997 m. bažnyčia kapitališkai atrestauruota ir prikelta naujam gyvenimui klebono V. Zubavičiaus pastangomis. Bažnyčios laidojimo rūsiuose atviruose karstuose yra išlikę vienuolių dominikonų palaikai, įrengta liturginio paveldo ekspozicija. Įdomu ir tai, kad Liškiavos bažnyčioje vis dar galima pamatyti ir išgirsti skambančius autentiškus vargonus, prie kurių XIX amžiuje vargonavo pats Konstantinas Čiurlionis, žymiausio kada nors Lietuvoje gyvenusio dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tėvas ir pirmasis jo mokytojas. Liškiavoje lankęsi Varėnos r. kraštiečiai, mokslo ir meno žmonės liko sužavėti šio krašto gamtos vaizdiniais, atsiveriančiais nuo piliakalnio ir turininga ekskursija.

 

Po ekskursijos susitikimas persikėlė į konferencijų salę, kur susirinkę kraštiečiai turėjo galimybę susipažinti, pabendrauti ir pasidalinti patirtimi tarpusavyje.

 

Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta susitikime-diskusijoje su kraštiečiais kalbėjo apie bendrystės reikšmę: „smagu matyti taip gausiai į šį, jau tradicija tapusį, susitikimą susirinkusius kraštiečius. Pagarba nepraradusiems dzūkiškosios tapatybės ir neatsisakiusiems savo identiteto įvairiuose gyvenimo vingiuose. Visuomet smagu bendrauti su iki šiol aktyviai veikiančiais kraštiečiais. Smagu susitikti ir su naujakuriais bei čia vasarojančiais savo sodybose, neabejingais dzūkų kultūrai ir tradicijoms, įnešančiais naujų vėjų bei puoselėjančiais vietines vertybes, prisidedančiais prie vietos bendruomenių veiklos. Visuomet džiugu išgirsti Jūsų visų iniciatyvas, dalintis idėjomis ir ateities vizijomis, kartu jas auginti ir įgyvendinti. Tegul Dzūkijos kraštas ir toliau jungia betarpiškai draugystei! Dėkoju visiems, kurie rado laiko karštą vasaros dieną būti kartu! Nes tik kartu galime sukurti prasmingus ir reikalingus mūsų kraštui dalykus“ – kalbėjo meras.

 

O apie rajono išskirtinumą ir savo patirtis kuriantis Varėnos rajone pasidalijo keletas kraštiečių:

 

Sigita Švedė į Varėnos rajoną atvyko prieš 13 metų ir šiandien džiaugiasi atradusi bendraminčių: „buvau atėjūnė, meilės tremtinė, bet šiandien labai džiaugiuosi, kad viskas susiklostė, kad sėkmingai įsiliejau į visą Dzūkijos kraštą, o vėliau tapau Dargužių amatų centro, vienijančio daugybę krašto amatininkų, vadove. Dargužių krašte įsikūręs gyvena Ričardas Anusauskas su žmona Rūta. Vos atsikraustę, iš karto atvyko į Dargužių amatų centrą, pabendravom ir tikrai suradom daug bendrų minčių, bendrų projektų, parodų. Ričardas fotografuoja, Rūta filmuoja – tikras kūrėjų duetas. Taip pat labai gražią bendrystę radome ir su dailininku Jonu Daniliausku. Jis buvo netradicinis amatininkas ir pirmasis pradėjo vaikus mokyti piešti anglimi.  Vaikams ypač patiko ir pats piešiamas, ir priemonė, ir kad gali būti purvinas. Tad tikrai daug gražių darbų gimė su jo pagalba.“ – kalbėjo Dargužių amatų centro direktorė Sigita Švedė.

 

Pats Ričardas Anusauskas pasidalijo savo gyvenimo ramybės uosto Varėnos r. atradimu: „Vilniuje gyvenau nesibaigiančioje šou programoje. Kiekvieną dieną renginiai. Taip susiklostė aplinkybės, kad mes labai ilgai, kokius dešimt metų, vis ieškojom pačios gražiausios ir ramiausios vietos kur nors Lietuvoj, kur užsidarai ir esi vienas su gamta. Galiausiai radome tokią vietą Dargužių kaime, šalia Merkio pakrantės paprastą sodybėlę. Ačiū Dievui, kad aš dabar turiu ritę, savo prūdelį, pirtelę ir ramybę. Džiaugiuosi, kad susipažinome su Sigita, ji labai aktyvi ir stengiasi kuo daugiau padaryti dėl mūsų kaimelio. Vieną dieną Sigitai kilo idėja, kad reikėtų sukurti filmą apie Dargužius. Pasikalbėjome, pasitarėme ir pradėjome kurti filmą apie Dargužių kaimą, o kai vieną nufilmavom, supratau, kad tokių filmų galėtų būti nors ir penkiasdešimt serijų, nes ten gyvenantys žmonės turi ką ir dar gali papasakoti labai gražių  istorijų, turinčių išliekamąją vertę: ten ir audėjos, kurios visą gyvenimą audė, ir keramikai, ir Jonas Daniliauskas (dailininkas), ir visi kiti žmonės apie kuriuos galima ir filmą statyti, ir knygą rašyti… Tik atvažiavus (esu gamtos fotografas) nufotografavom tokią pelėdą, kurios septyniolika metų ieškojom ir iš karto su Varėnos savivaldybės pagalba padarėm filmą „Keturi metų laikai“, kur septyniasdešimt procentų vaizdų: ir kurtinių, ir pelėdų, ir viso ko – nufilmuota Varėnos krašte. Na ir aš matau, kad Dargužiuose viskas taip ūžia, taip verda, taip ir norisi prisidėti. Kad ir šis renginys taip gražiai nustebino, tiek visko šiandien sužinojom. Matau, kad ir čia, Liškiavoje, reikia dokumentinio filmo. Dėkui tau Sigita, kad tu tokia aktyvi, dėkui Varėnos merui už aktyvumą. Reikia džiaugtis Varėnos kraštui, kad turi tokį kraštą, tokį merą.“ – kalbėjo Dargužių kaime jau kurį laiką gyvenantis Ričardas Anusauskas.

 

Savo istorija pasidalijo ir garsi teatro aktorė Olita Dautartaitė: „Merkinėj atsidūriau prieš kokius 37 metus. Taip likimas ir Dievas panorėjo, kad atsidurčiau šiame nuostabiausiame Dievo kampelyje. O buvo taip: aš turėjau važiuoti į Kareliją, bet taip suorganizavo, kad bilietų negavome. Tad turėjome daug laisvo laiko. Dukra gyveno Nidoje, o aš nusprendžiau, kad reikia man važiuoti į Merkinę, ten yra Teresė Jankauskaitė (juodosios keramikos meistrė), su kuria buvom pažįstamos nuo senų kūrybinių stovyklų laikų, kurios buvo laisvės lašas visoj tarybinėj sistemoj, su visais drąsiais kultūros veikėjais, teatru, kinu, ansamblio Lietuva kompozitoriais ir visais kitais. Ir aš atvažiuoju į Merkinę, žinau, kad Teresė gyvena kažkur prie juodos keramikos didžiojo meistro. Pasiklausiu kur man važiuoti ir atvažiuoju. Ateinu, o ten stovi tokia klėtelė, kur vasarom dirbo keramikas ir darydavo nago dydžio šuniukus. Sako Teresė išėjo prie Bedugnio ir tas pirmas įspūdis juodosios keramikos mekoje, meistras, kuris išrodė tuos kupkelius, jis žiedžia, prideda ąsą, – jau tas pirmas atvažiavimas buvo toks ypatingas. O po metų atsivežiau vyrą, fotografą Narcizą Freimaną, pabūti toje klėtelėje. Vėliau Teresė paskambino, kad yra klėtelytė, kurioj yra asla, vienas langelis, laška, kuri atsikelia ir joje dar yra stalčių viskam susidėti. Tai mes prisinešėm šieno ir pradėjom ten būti. Vasarą, per atostogas (dirbant Šiaulių dramos teatre buvo apie du mėn.) būdavome čia. Ryte atsikeli, eini nusimaudyti į Bedugnį… <…> Teatre irgi buvo dzūkų ir, manau, kad jie visuomet turėjo atskirą dūšią. <…> Narcizas čia gyvendamas ėmė fotografuoti, po jo mirties išleista knyga, kurioje daug Merkinės žmonių. O aš šiuose susitikimuose dalyvauju nuo pat pradžių ir galiu pasakyti, kad būti čia yra didžiulis džiaugsmas ir laimė.“

 

Varėnos kraštas nuolat keičiasi – vieni išeina, kiti ateina, tačiau galime džiaugtis, kad pildosi ir naujais kūrybingais žmonėmis.

 

Šiame susitikime pirmą kartą dalyvavo ir profesionali smuikininkė Barbora Valiukevičiūtė, kuri pasidalijo savo džiaugsmu atradus Zakavolių kaimo ramybę ir namų dvasią: „Zakavoliuose atsiradau netikėtai, bet planuotai, nes dar nuo vaikystės pažinojau Olitą. Ilgą laiką gyvenau Amerikoje, sugrįžusi atvažiavau pas Olitą su mama ir ten šalia jos sodybos buvo kita – sudegusi sodyba, kurią ir nusprendėme nusipirkti. Tad taip visai netikėtai atsiradau Merkinėje. Kuo daugiau laiko bėga, tuo labiau jaučiu, kad čia jaučiuosi kaip namie – čia mano geografinis centras. Aš labai daug važinėju po Europą ir kuo toliau, tuo labiau mano mintys krypsta į Merkinę, į miškus, dažnai net sapnuoju, kad savo sodyboj vaikštau. Tas jausmas užburia. Tačiau man labai svarbu yra bendruomenės, jų gyvenimo ritmas, tad visuomet, kad ir kur bebūčiau, norisi įsilieti bendruomenės gyvenimą ir būti jos dalimi. O ką aš galiu įnešti į bendruomenę? Tai yra muzika – ką aš myliu, kuo aš noriu dalintis.“ – kalbėjo Barbora Valiukevičiūtė.

 

Verslininkų Matulevičių šeima jau prieš kurį laiką Merkinėje įkūrė restoraną „Šilo kopa“, kuris tapo vienu lankomiausių. Šiuo metu etnologas Simas Matulevičius ėmėsi naujo iššūkio ir pradėjo organizuoti ekskursijas „Per šilo kopas“: „Ekskursijas organizuoju džipu, nes mums yra svarbus kelias. Tik per jį mes atrandame. Tad pasirinkome kultūros kelių maršrutus, kuriuose keliaujant atrandamas dar nepažintas kraštas. Šilų kraštas – tikroji Dzūkija, kuri yra verta būti pamatyta. Praleidus kelias valandas tuose kraštuose sustoja laikas. Dzūkijoj laikas sustoja gerąja prasme ir todėl ne veltui, turbūt, ieškome ramybės būtent čia. Ir šūkis „Gamtos ritmu“ čia labai puikia tinka, nes čia yra gamtos ciklų diktuojamas kraštas, gal todėl jis ir yra šiek tiek kitoks. Gerąja prasme kartais jis atrodo toliau nuo didžiųjų kelių, pasaulinių procesų ir tai veikia čia esantį žmogų.

 

Buvęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius, prof. habil. dr. Romualdas Ginevičius džiaugėsi sugrįžęs į gimtąjį kraštą: „Esu kilęs iš Varėnos rajono, tik jau seniai gyvenu Vilniuje ir į Varėną jau beveik niekada nebesugrįžtu, tačiau čia visuomet bus mano gimtieji namai. Šiandien noriu padėkoti už kvietimą į šį puikų susitikimą. Žinot, meras yra politikas, o politikus aš skirstau į dvi grupes – tie kurie yra dideli savo akyse ir tie, kurie yra dideli žmonių akyse, tai aš manau, kad mūsų meras yra antrosios kategorijos politikas. Sako, kad žmonės ne visuomet patiki žodžiais, bet visada tiki darbais, ir vienas iš tų gražių darbų yra šis mūsų susibūrimas. Mūsų kraštas yra turtingas žmonėmis ir kaip pavyzdys – VGTU iš 5 rektorių net 2 yra iš Varėnos r. Ir legendinis, žinoma, yra prof. habil. dr. Aleksandras Čyras, kuris įkūrė tą mokyklą, įkvėpė jam dvasią ir jo dėka šiandien tas universitetas yra vienas iš kiečiausių Lietuvoj. Mano pasiūlymas būtų pakviesti prijaučiančių Varėnos kraštui grupę – tokius kaip Romualdas Visokavičius ir jo žmona ekonomistė Birutė Visokavičienė. Aš noriu padėkoti tiems, kurie iš visos dūšios daro taip, kad mūsų rajonas gražėtų ir klestėtų, o svarbiausia, kad jie nori sukviesti žmones, kurie turi kažką bendro su šiuo kraštu. Potencialas yra galingas ir aš siūlau sukvieti aktyvius žemiečius ir nuveikti daug gražių darbų šio krašto labui. Ir pats mielai prisidėsiu ir dalyvausiu šio nuostabaus mūsų krašto gyvenime.

 

Susitikime dalyvavo beveik šimtas unikalių Varėnos krašto žmonių: menininkų, mokslininkų, čia augusių, o dabar svetur gyvenančių, bet nuolat sugrįžtančių, naujakurių, kurie noriai ir labai aktyviai prisideda prie įvairių veiklų, renginių. Galima drąsiai sakyti, kad įvyko labai turininga diskusija, nuskambėjo ir keletas pasiūlymų, kaip Varėnos r. galėtų dar labiau atgyti. Susirinkę pasakojo apie krašto aktualijas, apie savo užsiėmimus, kuo jiems svarbus gyvenimas Varėnos rajone, kaip kuria kultūros ir verslo projektus bei juos sėkmingai įgyvendina. Kraštiečiai dalijosi idėjomis ir jų įgyvendinimo planais, siekiais, noru prisidėti prie krašto klestėjimo, galimybių ir perspektyvų.