Marcinkonyse pagal senąsias tradicijas švęsti Simajudo atlaidai ir pašventintas kaimo simbolis – kryžius

Simajudas – Marcinkonių bažnyčios ir parapijos globėjų Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado tituliniai atlaidai. Jų švęsti kaip ir kasmet į jaukią medinę 1 880 metais statytą ir prieš keletą metų parapijiečių lėšomis dailiai atnaujintą bažnytėlę gausiai susirinko tikintieji ne tik iš visos parapijos, bet ir iš svetur. Šv. Mišias už parapiją ir jos žmones aukojo bei Šv. apaštalų Simono ir Judo globos ir užtarimo meldė svečias kunigas John Farrell Peternal ir Marcinkonių parapijos klebonas Bronius Krakevičius.

Šventė buvo dvasinga, kupina jautrių akcentų – atlaidų metu kiekvieno širdį palietė gilios ir prasmingos iš Amerikos kilusio, bet jau dvidešimt metų Vilniaus bažnyčiose besidarbuojančio  kunigo John Farrell Peternal mintys apie tikrąją atlaidų prasmę, apie mokėjimą švęsti atlaidus – susiburti bendrystėje šeimas, gimines, draugus, kaimynus. Jis sakė, kas pagal krikščionišką pašaukimą kiekvienas esam Dievo siųstu apaštalu žemėje. Buvo prisiminta Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado, kurie buvo vieni iš dvylikos Jėzaus pasirinktų apaštalų, gyvenimo istorija. Šv. Simonas (I a.) evangelistų dar vadinamas kanaaniečiu arba zelotu (taip vadindavo vienos žydų sektos narius, kuriai Simonas priklausė iki buvo Kristaus pašauktas). Jis buvo vienas iš dvylikos pirmųjų Kristaus mokinių. Šv. Judas (Tadas) laikomas Šv. Jokūbo Jaunesniojo broliu. Jis yra patekusių į beviltišką padėtį globėjas. Judui (Tadui) priskiriamas Judo laiškas, parašytas apie 80 m. Šventieji apaštalai, atsiliepę į Kristaus kvietimą, apaštalavo Sirijoje, Mesopotamijoje, Persijoje, krikštijo žmones. Pagal legendą, abu apaštalai buvo rasti nukankini: Judas su kuoka, Simonas su pjūklu.

Paveikslas su šių šventųjų atvaizdu puošia sieną virš pagrindinio bažnyčios altoriaus.

Taip pat prisimintos ilgametės gražios Marcinkonyse švenčiamo  Simajudo tradicijos, pasidžiaugta parapijiečių susitelkimu sprendžiant įvairius su bažnyčia susijusius klausimus.

Atlaidai buvo ypatingai iškilmingi, nes juos papuošė ir jautrią maldos nuotaiką savo gražiomis giesmėmis ir dainomis sukūrė, gražiuosius medinės bažnytėlės skliautus drebino, širdis virpino įspūdingas Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ koncertas, kuriame skambėjo lietuvių liaudies giesmės ir dainos.

Marcinkonių parapijos klebonas Bronius Krakevičius dėkojo svečiui kunigui ir parapijiečiams  už bendrą maldą, ansambliui „Ratilio“– už nuostabų koncertą, kuris buvo tarsi šviežio oro gūsis Marcinkonyse tradicinių atlaidų metu, pasidžiaugė gražiomis parapijos bendruomenės iniciatyvomis, kurios telkia ir vienija. Parapijietės padėkojo už sukurtą ypatingą, virš kasdienybės  pakylėjusią atlaidų dieną ir dovanų įteikė po dzūkiško kulinarinio paveldo simbolį –  grikinę babką.

Šv. Mišių metu vargonavo ir giedojo jaunas vargonininkas Evaldas Mankevičius.

Aplink bažnyčią nusidriekė iškilminga bažnytinė procesija, kurioje po dailią savo kaimo vėliavą nešė parapijos kaimų žmonės.

Po atlaidų iškilmių buvo pašventintas bažnyčios papėdėje atstatytas kaimo simbolis – kryžius su dviem kryžmomis ir kryžiaus kamiene nudažyta trispalve, pagal dzūkiškas tradicijas su prijuostėle ir austa juosta. Šį dailų net šešiolikos metrų kryžių sumeistravo zervyniškis kryždirbys Algis Svirnelis. Atsidėkojant už prasmingą darbą, meistras buvo apjuostas austa juosta.

Kryžius, kaip ir Marcinkonių bažnyčia su koplytėlėm aplink bažnyčią, yra įrašytas ir nekilnojamų kultūros vertybių registrą.

Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta, sveikindamas Marcinkonių parapijos žmones ir svečius su Simajudo iškilmėmis, pasidžiaugė, kaip pagarbiai ir gražiai marcinkoniškiai,  didžiausio Lietuvos kaimo žmonės, nuo seno puoselėja savo protėvių tradicijas. Rajono vadovas pažymėjo, jog pirmasis kryžius šioje vietoje, kurį marcinkoniškiai pastatė 1933 m., buvo lietuvybės, tikėjimo ir kovos už laisvę simbolis. Jis turi gražią istoriją, kai lenkų okupantai kryžių nugriovė, bet patriotiškai nusiteikę narsūs marcinkoniškiai, nors buvo persekiojami, nepabūgę bausmių, jį vėl atstatė. Pasekę šio kaimo žmonių pavyzdžiu, kryžius pradėjo statyti ir kitų šilų kaimų žmonės. „Ir šis, ir kiti šilų kaimuose stovintys kryžiai liudija, kad mūsų seneliai ir tėvai buvo ne tik geri katalikai, bet ir kovotojai už savo žemę, už savo teises ir Lietuvos laisvę. Dėkoju visiems, kurie kryžiaus padarymą organizavo, jį darė ir  statė. Prie naujojo kryžiaus statybos prisidėjo ir Varėnos rajono savivaldybė“, – kalbėjo meras.

Algis Svirnelis pasidalino emocijomis, kurios užplūdo jam darant šį kryžių. Jis darė ir ankstesnįjį kryžių, kurį, išstovėjusį trylika metų, pernai nulaužė vėjas.

Parapijiečius su gražia iškilme pasveikino ir parapijiečių susitelkimu bei organizuotumu pasidžiaugė Marcinkonių seniūnijos seniūnas Vilius Petraška.

Pirmasis kryžius šioje vietoje Lietuvos Šv. Kazimiero draugijos Marcinkonių skyriaus iniciatyva buvo pastatytas lenkų okupacijos metais,  1933–aisiais. Kryžiaus statymui priešinosi vietinė lenkų valdžia, nes jo kamiene buvo nudažyta trispalvė,  o dvi kryžmos simbolizavo Lietuvos valstybės herbe esantį dvigubą kryžių. Bet patriotiškai nusiteikę marcinkoniškiai, nebijodami draudimų, kryžių pastatė. Vietinės okupacinės valdžios įsakymu kryžius po dienos buvo nugriautas. Jį norėta nuvežti į Merkį ir paleisti pasroviui, kad ,,lietuviškas kryžius plauktų į Lietuvą“, todėl kaimo gyventojai ėmėsi veiksmų kryžių gelbėti.  Norint numalšinti kilusius neramumus, į kaimą buvo pasiųstos papildomos saugumo pajėgos net iš Gardino bei sustiprinta sienos apsauga. Aktyviausi kryžiaus gynėjai buvo nubausti kalėjimo bausmėmis, o kai kurie kaimo gyventojai – piniginėmis baudomis, Bet kryžius po kelerių metų visgi buvo atstatytas.  Jis išstovėjo iki Atgimimo, o 1989 m. senojo kryžiaus vietoje marcinkoniškių iniciatyva buvo pastatytas naujas. 2007 m. vėtrai jį nulaužus toje pat vietoje panaudojant išlikusias autentiškas detales buvo pastatytas trečiasis. Praėjusių metų spalį smarkus vėjas kryžių vėl nulaužė. VŠĮ ,,Marcinkonys“ direktoriaus Juozo Šilansko iniciatyva  buvo imtasi kryžiaus atstatymo. Kryžiaus atstatymo darbus finansavo Varėnos rajono savivaldybė ir VŠĮ ,,Marcinkonys“.

  Vyriausios kartos marcinkoniškiai dar atsimena, kad praeityje Marcinkonyse švęsdavo po kiekvienų atlaidų. Pasak senolių, Marcinkonių ir aplinkiniuose kaimuose Simajudui  pjaudavo avį ar baroną, kepdavo duoną, virdavo šaltanosius, šusdavo grikius. Tai, ką Dievas duodavo užauginti, aukodavo ne tik bažnyčiai, bet ir elgetoms. Per Simajudą kaime vykdavo rudens gėrybių ir amatų jomarkai. Dzūkiškas Simajudo turgelis veikė ir dabar. Čia buvo galima įsigyti Varėnos krašto bitučių medaus, spanguolių, skabių naminių pyragų ir dailių keramikos dirbinių. Buvo ir daug dzūkiškų vaišių – „ausytių“ su grybais, grikinės babkos, žolelių arbatos… Ir daug smagių pašnekesių neskubant – kelios močiutėlės sakė: „Kur ca skubycis, taigi atlaidas, Šventa dziena. Būkim ir bendraukim“.. Tos senosios tradicijos čia dar gyvuoja ir tai yra nuostabu.

Pasak aktyvių bendruomenės narių, noras atgaivinti senąsias Simajudo šventimo tradicijas kirbėjo jau seniai, nes jas atsimena ir žino ne visi net ir viduriniosios kartos gyventojai. Džiugu, kad jau kelinti metai, kai Simajudo atlaidai – ne vien Šv. Mišios, bet ir smagus parapijiečių susibūrimas.

Didžiausią Marcinkonių bažnyčios ir parapijos šventę – globėjų Šv. Apaštalų Simono ir Judo Tado titulinius atlaidus – kaip prasmingą dovaną paveldėjome iš savo prosenelių, kurie čia daugiau kaip du šimtus metų meldėsi, puoselėjo bažnyčią ir tradicijas. Reikia, kad tradiciją tęstų bei savo vaikams perduotų ir patys jauniausi marcinkoniškiai.