/Subartonyse duris po atnaujinimo atvėrė V. Krėvės-Mickevičiaus gimtosios sodybos namas–memorialinis muziejus
2020 m. spalio 26 d.

Subartonyse duris po atnaujinimo atvėrė V. Krėvės-Mickevičiaus gimtosios sodybos namas–memorialinis muziejus

Subartonyse duris lankytojams vėl atvėrė atnaujintas Vinco Krėvės–Mickevičiaus gimtosios sodybos namas – memorialinis muziejus.

„Terpu girelių, terpu žaliųjų stovi dvareliai. Terpu raistelių, terpu ežerėlių Subartonių kaimelis“ – rašė kadais nedidelį gimtąjį kaimelį ir visą Dzūkiją išgarsinęs Vincas Krėvė–Mickevičius. Jis dabar neabejotinai didžiuotųsi savo atnaujinta sodyba–muziejumi, kuris yra ne tik vienas reikšmingiausių Varėnos rajono lankytinų objektų, bet svarbus ir visai Lietuvai. Jo atnaujinimas – prasminga simbolinė dovana prieš šimtą trisdešimt aštuonerius metus spalio 19–ąją gimusiam rašytojui.

Pabirusių šimtamečių klevų lapų auksu pasipuošusioje rašytojo gimtojoje sodyboje į atnaujinto muziejaus atidarymo renginį „Aitvaro prisijaukinimas“ susirinkę svečiai turėjo galimybę pamatyti, kaip per pusantrų metų  Varėnos rajono savivaldybės administracijos įgyvendinto projekto „Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus atnaujinimas“ metu pasikeitė namo ir visos sodybos vaizdas. Labai svarbu, kad remonto metu devyniolikto amžiaus antroje pusėje statytame name išsaugota nemažai autentikos. Buvo suremontuoti ir restauruoti memorialinio muziejaus langai, langinės, durys, lubos, krosnys, kaminai, metaliniai vyriai ir rankenos, įėjimo prieangis, fasadai apkalti lentelėmis,  pakeista elektros instaliacija, įrengtos gaisrinės ir apsaugos signalizacijos. Lauko rūsio pastate įrengtas WC , įrengta vandentiekio ir  buitinių nuotekų sistema. Atnaujinimo darbus atliko bendrovė „Ekodara“. Projektui įgyvendinti numatyta 204 605,56 Eur (iš jų: Europos Sąjungos lėšos – 173 914,72 Eur, savivaldybės biudžeto – 30 690,84 Eur). Projektas finansuojamas iš Europos regioninės plėtros fondo.

Pabuvus atnaujintoje, senove alsuojančioje pirkioje, kur dar, rodos, tebeplevena Vinco Krėvės dvasia, šalia išbalintos duonkepės krosnies ir pasieniais, tarp senovinių rašytojo šeimos buities rakandų ir eksponuojamų jo parašytų knygų pavyzdžių, nuotraukų tarsi išklausai lietuvių literatūros ir Lietuvos istorijos pamoką.

V. Krėvės-Mickevičiaus memorialinis muziejus – Merkinės krašto muziejaus padalinys, kurio darbuotojai sumaniai kaupia, saugo, tiria ir populiarina rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus kūrybinį bei memorialinį palikimą.

Pro medinius vartelius sugužėjusius svečius gražia Petro Zalansko daina „Čiulba, ulba sakalas“ bei kitomis dzūkiškomis dainomis pasveikino Merkinės jaunimo etnokultūros klubas „Kukumbalis“.

Merkinės krašto muziejaus direktoriaus pavaduotoja, dvidešimt metų vadovavusi Subartonių muziejui, Evelina Buržinskienė pasidžiaugė, kad muziejus Subartonyse gražiai atnaujintas, beliko įrengti tik naujus informacinius stendus. „Renginį ne šiaip sau  pavadinome „Aitvaro prisijaukinimas“. Aitvaras – mitologinė būtybė, nešanti turtus. Tikėkimės, kad ir muziejus sulauks rėmėjų ir taps dar žinomesniu“. E. Buržinskienė Subartonių muziejuje šeimininkavo dvidešimt metų, o nuo šios vasaros jam kūrybingai vadovauja Deividas Priešegalavičius.

Su švente subartoniškius ir svečius pasveikinęs Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta pažymėjo, jog ši vieta labai svarbi ne tik dzūkams, bet ir Lietuvai. „Vincas Krėvė mums yra antrasis svarbus kraštietis po M.K. Čiurlionio, ir jį mes turim tinkamai įamžinti. Tikiuosi, kad atnaujinus muziejų, vaikų ekskursijų padaugės, kad juos sudomins ir to laikmečio buities daiktai, ir inovatyvi ekspozicija. Mums reikia sugalvoti ir daugiau, ir įdomiau, kaip Krėvę pateikti. Muziejaus atnaujinimas – graži pradžia naujo Krėvės grįžimo į Subartonis. Dėkoju projektą įgyvendinusiai savivaldybės administracijos specialistų komandai, nes darbo ir derinimų buvo tikrai daug. Rezultatas džiugina. Dėkoju darbštiems muziejaus darbuotojams. Tikiuosi, kad ši sodyba bus dažnai lankoma“.

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė–Augustinienė sakė: „Turbūt niekam nereikia įrodinėt, kuo Krėvė svarbus. Nacionalinio epo autorius turi skambėt labai plačiai, ne tik per literatūros pamokas. Mes turim galvoti, kokiu būdu jį garsinti plačiau, dažniau, įdomiau“. Ji pasiūlė, kad pagaliau reikia įsteigti Vinco Krėvės premiją. „Premijos įsteigimas – geras pretekstas kasmet prisiminti kūrėją. Padarykim šitai.  Dzūkijoje nėra nė vienos literatūrinės premijos.  Mieli dzūkai, atėjo laikas suremti pečius. Nacionalinio epo autoriaus Vinco Krėvės premijos įsteigimas būtų tikrai didelis įvykis“. Ji perskaitė Vinco Krėvės „Aitvarą“.

Meras pritarė, jog Vinco Krėvės literatūrinė premija tikrai labai reikalinga.

Profesorė, filologijos mokslų daktarė Reda Pabarčienė pažymėjo, jog Krėvė neabejotinai įtvirtino dzūkų tapatybės pamatą. Ji pakvietė keliauti laiku ir pabandyti įsivaizduoti, kokius draugus Vincas Krėvė parsivežtų ir susodintų gimtoje gryčioje už stalo. „Stalas, už kurio susėstų rašytojo draugai,  ir dabar  stovi autentiškas. Tokių žmonių būtų nemažai. Atrinkau tuos, su kuriais Krėvė draugavo. Kaip atrodytų tas susibūrimas? Krėvė, aišku, kalbėtų dzūkiškai. Nepaisant, kad jis profesorius ir politikas, žurnalo redaktorius. Artimiausias jo draugas – Balys Sruoga, su kuriuo jie kalbėdavo, politikuodavo tuo metu, kai abu dar nesijautė klasikais. Taip pat sėdėtų Dalia Sruogaitė, kuri šmaikščiai pasakytų: „ Man Krėvės kaliošai per maži“. Sėdėtų Albertas Zalatorius, kuris rašė monografiją apie Krėvę ir nebaigė,  kurio rūpesčiu Subartonių kapinaitėse perlaidoti Krėvės palaikai. Kostas Ostraskas – pats moderniausas dramaturgas…“.

Merkinės krašto muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas kalbėjo apie tai, jog muziejaus darbuotojai iki šiol dirbo  ir ateityje dirbs kūrybingai ir iniciatyviai, kad muziejus taptų dar didesniu traukos centru.  Renginio dalyviai turėjo progą pamatyti šimtamečiame sodybos kleve baltuojantį klevo lapo formos dviejų metrų ilgio ir pusantro metro pločio aitvarą. Skulptūrinę kompoziciją – šį aitvarą ir rašytojo atvaizdą – sukūrė skulptorius Margiris Buržinskas.

Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direktoriaus pavaduotoja Lina Žukauskienė sakė, jog šis muziejus yra labai ryškus kultūros židinys Dainavos žemėje, o jos kolega, merkiniškis  Algimantas Černiauskas priminė, kad  Merkinės miestelio bendruomenė yra  įkūrusi premiją Merkinės Vinco Krėvės gimnazijos mokiniams už etnokultūrinius tyrimus. Jis perskaitė ištrauką iš knygos „Nerūpėjo niekur išvažiuoti“, kurioje yra Onos  Krėvaitės– Mošinskienės portretas ir mintys apie jos apsilankymą  Subatonių kaime. „1990 metai. Po daugelio metų – pirmieji žingsniai tėviškės takeliu… Jos veidas nušvito, rankos paliko tarsi priimdamos palaiminimą už galimybę pajusti…“.

Muziejaus atnaujinimo darbus vykdžiusios bendrovės „Ekodara“ vadovas Remigijus Indriulionis muziejui padovanojo juodo metalo „saulutę“.

Įdomiais prisiminimais dalijosi muziejaus bičiulis Algimantas Antanevičius. Jis naujajam muziejaus vadovui D. Priešagalavičiui padovanojo tarpukariu išleistų Vinco Krėvės kūrinių.

Po renginio jo dalyviai keliavo į kaimo gale esančias kapinaites, kuriose perlaidoti rašytojo ir jo žmonos Onos Rebekos 1992 m. spalio 10 d. iš Amerikos parvežti palaikai. Šalia – tėvelių ir kitų giminaičių kapai. Čia „Kukumbalio“ dainorėliai žymiojo kraštiečio garbei sugiedojo keletą jautrių giesmių. Ant kapo, kurį puošia tautodailininko Ipolito Užkurnio sukurta skulptūra „Dainavos šalies dainius“, buvo padėtos gėlės ir uždegtos žvakutės.

Vinco Krėvės sesers Monikos anūkė Laimutė Raugevičienė, kalbėjusi giminaičių vardu,  sakė: „Mes visi augome su Krėve, jį pažįstu nuo vaikystės. Jis visus apsakymus kūrė surikęs po kruopelytę subartoniškių ir giminaičių pasakojimų. Visi branginam savo giminaičio atminimą. Labai džiaugiuosi už iniciatyvą įkurti Vinco Krėvės literatūrinę premiją. Siūlau atidaryti sąskaitą šiai premijai, tai tikrai atsiras aukotojų“. L. Raugevičienė pasidžiaugė sudariusi Mickevičių giminės geneologinį medį. Ji taip pat priminė tą faktą, jog Vincas Krėvė– Mickevičius, būdamas konsulu Baku, po Pirmojo pasaulinio karo padėjo tūkstančiams tautiečių, norėjusių  grįžti į Lietuvą. Jis buvo ir marionetinės Vyriausybės ministru pirmininku, bet supratęs, kad padarė klaidą, iš tos Vyriausybės atsistatydino. „Noriu paminėti tris vyrus, kurie ypatingai rūpinosi Vinco Krėvės kultūriniu palikimu – lietuvių literatūros tyrinėtojas Albetas Zalatorius, Lietuvos ir Azerbaidžano visuomenės bei kultūros veikėjas Mahiras Gamzajevas  ir Vilniaus memorialinio muziejaus direktorius Vladas Turčinavičius“. L. Raugevičienė dėkojo už gražiai atnaujintą iškilaus giminaičio gimtąją sodybą ir sakė mielai sutinkanti visuomeniniais pagrindais padirbėti muziejuje gide.

Vėliau visi dar kartą susirinko atnaujinto muziejaus kieme prisiminti išskirtinę Dainavos krašto asmenybę – mažą ūgiu, bet labai didelę dvasia. Pakalbėti apie tai, jog kiekvienas, apsilankęs Subartonyse ir užsukęs į devyniolikto amžiaus pabaigoje statytą dzūkišką Vinco Krėvės–Mickevičiaus gimtąją sodybą, turės nepakartojamą galimybę pabuvoti prie rašytojo kūrybos ištakų. Susipažinti ne tik su iškilaus rašytojo gimtosios sodybos aplinka, bet ir  unikalia to laikmečio Dzūkijos regiono kultūrine istorine panorama.

 

Rūta Averkienė,
Varėnos rajono savivaldybės administracijos
Bendrojo skyriaus vyr. specialistė,
tel. (8 310) 31 980, 8 614 99 144, el. paštas ruta.averkiene@varena.lt .

2020-10-29T17:40:35+00:00