Varėnos viešojoje bibliotekoje – knygos „Tylos ir senovės ieškojimai“ sutiktuvės

Varėnos viešojoje bibliotekoje pristatyta gamtininko, kraštotyrininko, rašytojo ir žurnalisto Henriko Gudavičiaus bei žymių fotografų Algimanto ir Mindaugo Černiauskų knyga „Tylos ir senovės ieškojimai“. Ši knyga yra trečioji ciklo dalis, apimanti 2017–2019 metų H. Gudavičiaus dienoraščius. Joje, kaip ir ankstesnėse – „Laiškai iš kaimo“, „Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus“ – unikalius pasakojimus apie gamtą, apie kaimo buitį ir būtį puikiai iliustruoja kaimų tikrovę įamžinusios Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotraukos. Knygoje gražiai persipina gamtotyriniai knygos autorių įspūdžiai, atidūs fenologiniai stebėjmai, sodietiški žemės darbų apmąstymai, tarmiški žmonių pašnekesiai, vaizdingos istorinės, etnokultūrinės, psichologinės refleksijos bei filosofinės įžvalgos, sugrąžinančios prie pačių ištakų – niekados neišsenkančio būties šaltinio.

Susitikime su skaitytojais dalyvavo knygos autoriai Henrikas Gudavičius ir Algimantas Černiauskas bei juos pristatęs  botanikas, gamtos mokslų dr. Mindaugas Lapelė. Trys bendraminčiai ir kolegos, kurie Dzūkijos nacionaliniame parke – nuo pat jo įsikūrimo. Henrikas ir Mindaugas, išėję į užtarnautą poilsį, nuo savo mylimos veiklos nepabėgo – tapo parko savanoriais. „Knygos autoriai savo bendra veikla – tarsi Siamo dvyniai su trimis galvomis. Jie – puikus pavyzdys, kaip žemaitis ir du aukštaičiai, pamilę Dzūkiją, savo kūrybinę veiklą jai skiria ne vieną dešimtmetį. Kalbant apie tai, ką dzūkai vadina vieciniais ir užeiviais, nuo kada užeivis tampa vieciniu ir ar iš viso tampa, reikia patvirtinti, kad ir Henrikas, ir Algimantas vieciniais tapo jau seniai. Nes jie atėjo į šį kraštą su atvirom širdim, su meile šitam kraštui be išankstinių nusistatymų ir išankstinių pamokymų. Jeigu taip ateini, tada tampi vieciniu, tada kaimynai tau nebesivaržo pasakot savo istorijų“,– taip vaizdingai apie knygos  autorius pasakojo kolega Mindaugas Lapelė.

Prieš  trisdešimt metų į Dzūkiją atkeliavęs gamtai neabejingas žemaitis Henrikas Gudavičius čia pats įleido šaknis kaip retas ir labai vertingas augalas. Unikali gamta ir kultūriniu bei istoriniu paveldu Dzūkija jam tapo didžiąja atradimų žeme. Čia jis rinko duomenis apie šio krašto gamtą, užrašinėjo kaimų gyventojų pasakojimus ir kūrybą.  Knygos sutiktuvėse Henrikas sakė, jog visos trys knygos yra apie gamtą ir kaimą. „Esu įsitikinės – istorijos reikia mokytis įsiklausant, ką kaimo žmonės porina apie save ir apie kaimynus. Ir toks kalbėjimas yra tikras. Ši knyga – dienoraštis. Jis geras tuo, kad ką atsiverti, tą ir skaitai. Apie ką jis? Toks paprastas gyvenimo prasmės paaiškinimas: reikia eiti kartu su metų laikais! Kai šitaip pagalvoji – turėtų atsitraukti ir nutolti visos šiandieninio pasaulio grimasos, visos destrukcijos ir savigriovos. Dievas davė dieną ir davė darbą. Išaušta diena – ir eini savo takais. Pamažu, pamažu paaiškėja tokio paprasto ir lėto ėjimo prasmė. Pats sau susikuri prasmę, o kokia nors kilniadvasio filosofo kažkada lyg specialiai tau užrašytoji tezė tiktai patvirtina, kad elgiesi teisingai“, – įsitikinęs Henrikas Gudavičius. Jis dalijosi savo išmintingomis įžvalgomis apie tai, jog visais laikais kaimas gelbėjo miestą.   „Hermanas Hesė rašė: „Senatvėje laimė yra gyvent prie didelės upės“, – sakė autorius. Tas pasakymas tinka ir jam pačiam, nes gamtininkas „iki kaulų smegenų“, taip  jį seniai pakrikštijo kolegos,  kiekvieną dieną su meile ir žemaitišku užsispyrimu puoselėja prieš dvidešimt metų jo iniciatyva ir pastangomis Liškiavoje, prie Krūčiaus upelio, įkurtą botanikos sodą. Su vaikišku smalsumu, žingeidžiai į pasaulį žvelgiantis Henrikas viskam turi filosofinį paaiškinimą, kurį vaizdingai pailiustruoja kokio nors filosofo ar rašytojo mintimis.

Algimantas Černiauskas atviravo, jog talentingai žodį valdančio Henriko tekstus iliustruoti gana sunku, nes jo mintys dažnai nuklysta toli erdvėje ir laike. Tačiau ne mažiau talentingo fotomenininko nuotraukos, įtaigiai pasakojančios apie kaimą – žmones, papročius, tradicijas, kur kiekvienoje jų – atskira gyvenimo istorija, yra išskirtinio meniškumo ir puikiai tuos tekstus papildo. Krasnojarsko krašte, Igarkos mieste, tremtinių šeimoje gimusio,  didžiąją gyvenimo dalį Merkinėje gyvenančio Algimanto pasaulio matymas yra labai stiprus.  „Tie gyvenimo keliai kartais būna labai keisti. Mūsų bendradarbiavimas prasidėjo tada, kai dar vienas kito nepažinojom. Kažkuriame kultūros žurnale Henriko tekstas buvo iliustruotas mano nuotraukomis. Vėliau Henrikas mane pakvietė dirbti kartu Dzūkijos nacionaliniame parke. Esu dėkingas likimui už tai, kad dirbdamas pažinau nepaprastai gražų kraštą ir  jame sutikau daug šviesių žmonių, įamžinau juos nuotraukose. Labai gaila, kad jų daugelio jau nėra. Visas Henriko gyvenimas ir kūryba sukasi apie gamtą ir kaimo žmogų. Jo gyvenimo filosofiją puikiai liudija Henriko garsusis pasakymas, jog  „kompiuteryje niekada nepateka saulė“. Vienas skaitytojas labai vaizdingai pasakė, kad tokia literatūra – kaip valerijonas“.

Susitikime visi trys kolegos – Henrikas, Algimantas ir Mindaugas – kalbėjo ir apie tai, jog gyventi lėtai šiandien tampa prabanga, nes gyvenam tokiais laikais, kai mūsų žinios nespėja virsti išmintim. Jų palinkėjimas skaitytojams – šiame emocijų ir įvykių sūkury nurimti, ieškoti tylos, gyventi lėtai.

Knygos autorius pasveikino rajono savivaldybės mero pavaduotojas Giedrius Samulevičius.

Knygą išleidusio Merkinės krašto muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas sakė, jog „Tylos ir senovės ieškojimai“  skirta mąstantiems žmonėms, nes joje daug prasmės ir apstu peno mintims.

Kartu kuriantiems etninės kultūros atstovams – Henrikui Gudavičiui ir Algimantui Černiauskui –  už sukauptus lietuvių etninės kultūros šaltinius ir jų sklaidą, tradicinės gamtojautos raišką kūryboje, Dainavos krašto savimonės ugdymą buvo įteikta 2018 metų Nacionalinė Jono Basanavičiaus premija. O jų kūryba išties gausi ir vertinga.  Henriko Gudavičiaus parašytose ir Algimanto Černiausko fotografijomis iliustruotos knygose: „Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus“, „Gamtmeldžio sodas“, „Laiškai iš kaimo“, „Nerūpėjo niekur išvažiuoti“, „Tarp žemės ir dangaus“ atskleidžiamas Dainavos krašto gamtos, kraštovaizdžio, vietos žmonių ryškūs paveikslai, senųjų kaimų kultūrinio ir dvasinio paveldo lobiai.  Nuo 1992 m. rašytojo H. Gudavičiaus sumanymu leidžiamas ir fotomenininko A. Černiausko nuotraukomis iliustruojamas laikraštis „Šalcinis“, kuris  atspindinti ir aiškina Dainavos krašto kalbinės kultūros, etikos ir estetikos, papročių ir tradicijų vertybes.