• 
• 
• 

• 

• 
• Sąvokų TARIFAS ir NORMATYVAS vartojimas

• 

•              
• Patvirtintos naujos Lietuvių kalbos skyrybos taisyklės
• Dėl ukrainų (ukrainiečių) asmenvardžių rašymo
• Skaidomo teksto skyrybos atvejai
• Lietuviškos kabutės
• Dokumento data
• Atmintinė raštų rengėjams (pavadinimų rašymas)
• Kaip rašyti telefono numerius
• Kalbėjimas telefonu
• Simbolinių pavadinimų rašymas
• Kartu ar atskirai
• Informacija vizitinėse kortelėse
• „Euro“ ar „euras“

Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas „Dėl 2019 metų paskelbimo Vietovardžių metais“

---

Varėnos vardo kilmė

Aiškinant Varėnos vardo kilmę, reikia priminti dviejų gyvenviečių, anksčiau vadinamų Varėna I ir Varėna II, istorijos pradžią. Rašytiniuose šaltiniuose Varėna minima 1413 m. Istorikai jau neabejoja, kad Varėnos žemėje XV a. buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto medžioklės dvaras ir pilis, kurioje jis su savo dvariškiais praleisdavo daug laiko. Varėnos dvare Vytautas parašė nemažai laiškų įvairių valstybių vadovams. Pirmasis jų rašytas 1413 m. Laiške Kryžiuočių ordino magistrui pažymima, kad jis rašytas „naujajame medžioklės dvare, vadinamame Varėna, greta Merkio upės“. Daugelyje kitų laiškų taip pat nurodoma, kad jie rašyti Varėnoje. Istoriografijoje vyrauja nuomonė, kad pilies ir dvaro būta Varėnės ir Merkio santakos kyšulyje. Prie šių upių įsikūrusi gyvenvietė vėliau davė vardą ir dabartiniam Varėnos miestui. Tiesiant Peterburgo-Varšuvos geležinkelį, už keturių kilometrų į pietus nuo Merkio 1862 m. buvo pastatyta Varėnos geležinkelio stotis, prie kurios išaugo nauja gyvenvietė. Vėliau prie Merkio esanti gyvenvietė buvo pavadinta Varėna I, o naujesnė – Varėna II. Šiuo metu senoji gyvenvietė vadinama Senąja Varėna, o Varėna II – Varėnos miestu.

Daugelis autorių, rašiusių apie Varėną, miesto vardą sieja su įvairiais padavimais. Kalbininkas A. Vanagas rašo, kad miesto vardas kilo iš upės, prie kurios kūrėsi Varėna, vardo Varėnà (dab. Varė́nė). Tai įprastas gyvenamųjų vietų vardų darybos būdas lietuvių kalboje.

Kirčiavimas. Dažnai Varėnos vardą kirčiuojame netaisyklingai. Reikėtų įsidėmėti, kad mūsų miesto vardas kirčiuojamas pagal trečiąją kirčiuotę: Varėnà, Varėnõs, Varė́nai, į Varė́ną, ties Varė́na, Varėnojè̀. Labai lengva išmokti pagal žodžio galvà kirčiavimą.

Pagal A. Vanago „Lietuvos miestų vardai“(Vilnius, 1996 ), Vietovardžių žodyną (Vilnius, 2002), R. Žepkaitės „Varėna istorijos kelyje“ (Mintis, 2002) parengė vyr. specialistė kalbos tvarkytoja Genė Palevičienė

---

Merkinės ir Valkininkų vardų kilmė

ir kirčiavimas

Merkinė

Vietovardžio kilmė. Merkinė yra viena seniausių gyvenviečių Lietuvoje. Pirmą kartą ji minima 1377 m., kai kryžiuočiai nusiaubė Merkinės pilį. Merkinę randame 1551 m. Lietuvos miestelių sąraše. Žygimantas Augustas 1556 m. Merkinei pakartotinai suteikė Magdeburgo teises. Nuo XVI a. minimas Merkinės dvaras ir seniūnija.

                      Senieji vardo paminėjimai istorijos dokumentuose gana panašūs: Merken 1377 m., Merkenpil 1377 m., Merkin 1393 m., Merkinpille 1391 m., Merkyn 1394 m.

                      Vardo kilmė aiški – tai priesagos -inė vedinys iš upės vardo Merkys. Tokios darybos gyvenamųjų vietų vardų  lietuvių kalboje žinoma ir daugiau.

                      Kirčiavimas. Vietovardis kirčiuojamas pagal antrąją kirčiuotę: Merkìnė, Merkì̀nės, Merkìnei, į Merkì̀nę, ties Merkinè, Merkìnėje.

Valkininkai

Vietovardžio kilmė. Gyvenvietė žinoma nuo XIV a. 1418 m. minimas Valkininkų dvaras ir miestelis, 1503 m. – valsčius, 1516 m. – miestas, 1571 m. gavo Magdeburgo teises.

                      Vardo kilmė nėra aiški. Dėl vardo galima pasakyti, jog jis turi priesagą -inink– bei šaknį valk-. Tarmėje žinomi ir kiti variantai – Valkinỹkai, Valkinỹkas. Kaip rodo 1503 m. užrašymas Walkininki, priesaga -inink-, matyt, yra gana sena. Tačiau, ką pradžioje reiškė šis priesagos -inink- (-inyk-) vedinys, pasakyti sunku. Galima tik spėti, kad jis greičiausiai sudarytas iš kokio kito vietovardžio su šaknimi valk-. Pietų Lietuvai ypač būdingi priesagos -inink- vediniai iš vandenvardžių. Tačiau nei upės, nei ežero, vardu Valka, Valkys ar pan. arti Valkininkų nežinoma. Todėl beliktų manyti, jog Valkininkai yra priesagos vedinys iš kokios kitos vietos – balos, miško, pievos ar pan. – vardo. Tokių vardų Pietų Lietuvoje daugybė: Valkà ganykla (apie Rudnią), pieva (apie Varėną), laukas (apie Vydenius) ir pan. Suprantama nustatyti, iš kurio konkrečiai šių ar kitų vietų vardų susidarė vardas Valkininkai, neįmanoma.

Kirčiavimas. Vietovardis kirčiuojamas pagal antrąją kirčiuotę: Valkiniñkai, Valkiniñkų, Valkiniñkams, į Valkininkùs, ties Valkiniñkais, Valkiniñkuose.

Pagal A. Vanago „Lietuvos miestų vardai“ (Vilnius, 1996 ) ir Vietovardžių žodyną (Vilnius, 2002) parengė vyr. specialistė kalbos tvarkytoja Genė Palevičienė.

---

Ašašninkų kaimo vardo kilmė

   Marcinkonių seniūnijoje, pačiuose Varėnos rajono pietuose, prie Baltarusijos sienos, yra Ašašninkų kaimas. Šis kaimas garsėja dėl šnektos ypatybių. Pati šnekta priklauso pietų aukštaičių tarmei. Kalbininkams ji gerai žinoma dėl vadinamojo priebalsių porų s, z ir š, ž painiojimo, pvz.: zmogus „žmogus“, asarukas „ešeriukas“, silas „šilas“. Ši ypatybė laikoma čia gyvenusios jotvingių genties kalbos reliktu.

   O iš kur kilo kaimo vardas Ašašninkai? Lietuvos vietovardžių žodyno I tome (p. 195), kurį 2008 metais išleido Lietuvių kalbos institutas, aiškinama, kad kaimo vardas Ašašninkai kilęs iš istorizmo ašašninkas (ašašnykas), kuriuo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo vadinami tam tikros valstybės tarnybos pakopos žmonės, saugoję miškus ar pan. (remiamasi kalbininko V. Ambrazo surinktais nepublikuotais duomenimis).

Kuo įdomus Babriškių kaimo vardas

   Varėnos rajono Babriškių kaimas gerai žinomas rajono gyventojams. Pro jį daugeliui tenka važiuoti, nes netoli kaimo yra didelė kryžkelė, nuo kurios šakojasi keliai į Varėną, Alytų, Vilnių. Ją žmonės ir vadina Babriškių kryžkele. Žmones traukia kaime esanti jauki Šv. arkangelo Mykolo bažnytėlė. Įdomu, kad šį kaimą tiek rajono gyventojai, tiek svečiai dažnai vadina ir Babriškės, ir Bobriškės. Kodėl kaimo vardas turi kelis variantus? Kokia gali būti vardo Babriškės kilmė?

   Kalbininkai jau seniai tyrinėja vietovardžius, jų kilmę. Lietuvių kalbos institutas pradėjo leisti Lietuvos vietovardžių žodyną. Šio žodyno I tome (A-B, p. 286), kuris išleistas 2008 metais, randame įvairiose Lietuvos vietovėse esančių kaimų, upių, ežerų pavadinimų, kurių šaknis babr-: kaimai Babrai, Babriškės, Babrynas, pelkė Babrynė, ežeras Babrinis, upė Babrūnė ir kt. Žodyne aiškinama, kad tokių pavadinimų „kilmė ne visai aiški: dažniausiai, matyt, iš lietuvių kalbos žodžio babras. Tai toks graužikų būrio brangiakailis žvėrelis.“ Reikia plačiau paaiškinti, kad minimas tas pats gyvūnėlis, kuris vadinamas bebru. Šiam gyvūnui pavadinti lietuvių kalboje buvo vartojamas ir žodis babras. Mokslininkai šį žodį užrašė iš gyvosios žmonių kalbos. Manoma, kad jis galėjo būti vartojamas ir dzūkų tarmėje, nes buvo užrašytas vietovėje apie Leipalingį. Žodis yra Lietuvių kalbos žodyno I tome, p. 539.

   Lietuvos vietovardžių žodyne taip pat aiškinama, kad „kita vertus kai kurie vietovardžiai, ypač gyvenamųjų vietų vardai, galėtų būti kilę iš asmenvardžių Babras, Babrys, plg. pavardes Babraitis, Babrauskas, Babravičius.“

  Kyla klausimas, kodėl kalboje dar tebevartojama forma Bobriškės. Vietovardžius tyrinėjantys kalbininkai teigia, kad formos su bobr- galėjo atsirasti dėl slavų kalbų įtakos, plg. rus. bobr „bebras“. Bobriškės (Bobryšky) – suslavinta forma. Oficiali lietuviška vardo forma – Babriškės. Taigi kaip visai lietuvių kalbai, taip ir kaimų vardams įtaką darė kitos kalbos.

   Kirčiavimas. Babrìškės (2), Babrìškių, Babrìškėms, į Babriškès, ties Babrìškėmis, Babrìškėse.

Iš kur kilo Rudnios kaimo vardas

   Varėnos rajone, tarp miškų, abipus Ūlos upės, įsikūręs Rudnios kaimas. Kaimas pasižymi gamtos gražumu, įvairumu, įdomia istorine praeitimi. Čia rastais senaisiais archeologijos paminklais domėjosi jau XIX a. archeologai. Įdomi ir kaimo vardo atsiradimo istorija. Iki XVIII a. vidurio Rudnia buvo vadinama Ūlos vardu, o Ūlos upė ties Rudnia buvo vadinama Dubu. Kai kuriuose dokumentuose Rudnia dar vadinama Venglone. Ūlos vardo pakeitimas į Rudnią siejamas su geležies liejykla, veikusia XVIII a. Geležiai gaminti buvo naudojama vietinė balų rūda, kasta Pajurkių pievose ir ties Bieliūnais, palei Nočios upelį. Rūdą gabeno vežimais į Rudnios liejyklą. XVIII ir XIX a. visas kaimo gyvenimas buvo susijęs su geležies liejykla. Šiandien liejyklos laikus mena tik užtvanka, virš kurios pastatytas tiltas.

Damononių ar Damanonių kaimas?

Varėnos rajono savivaldybės Jakėnų seniūnijoje yra Damononių kaimas. Vietiniai gyventojai šio kaimo vardą pasako Damononys ir Damanonys, nevienodai randa parašytą tėvų ir senelių dokumentuose. Daugeliui kyla klausimas, kurį variantą vartoti.

Visoje Lietuvoje yra daug tokių atvejų, kai vieno kaimo pavadinimas turi kelias kalboje vartojamas formas. Kiekvienas vietovardis turi savo istoriją. Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriuje apie vietovardžius sukaupta daug unikalių duomenų. Norėdami daugiau sužinoti apie kaimo Damononys vardą, kodėl jis turi kelis variantus, kodėl vienas jų tapo oficialus, kreipėmės į šio instituto mokslininkus. Dėkojame Lietuvių kalbos instituto vyresniajam mokslo darbuotojui dr. Laimučiui Bilkiui, kuris, pavartęs daugelio kalbininkų sukauptus instituto lobynus, pateikė įdomią pavadinimo istoriją. Daktaras apie šį rajono kaimo vardą mums parašė: „Kaimo vardas Damononys oficialiu tapo 1974 m. „Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinyno“ I dalyje (Vilnius: Mintis, 1974) Varėnos r. Jakėnų apylinkėje nurodyta: Damononys, k. (p. 326). Tokia pati forma perkelta ir į 1976 m. išleistą II žinyno dalį: Damononys (3), k. (p. 53). 1959 m. išleistame „Lietuvos TSR administraciniame-teritoriniame suskirstyme“ Daugų r. Žilinų apylinkėje dar nurodomas Damanonių km. Tarpukariu taip pat užrašyti abu variantai: 1925 m. išleistame pagal 1923 m. gyventojų surašymo duomenis parengtame leidinyje „Lietuvos apgyventos vietos“ Trakų aps. Onuškio vls. nurodomas Damanonių km. (20 kiemų, 123 gyventojai). Pavardžių ir vietovardžių komisijos sudarytuose gyvenamųjų vietovių sąrašuose (bylose) Trakų aps. Onuškio vls. nurodomas kaimas Domononys, o 1936 m. sudarytoje žemės vardyno anketoje rašoma Damanonys, Damanonių k. (anketą sudarė Žilinų pradžios mokyklos mokytoja Antanina Mazaliauskaitė). Sudarant minėtus 1974, 1976 m. žinynus buvo daugiau remtasi tarpukario Pavardžių ir vietovardžių komisijos, kuriai vadovavo garsūs to meto kalbininkai Antanas Salys, Juozas Balčikonis, sąrašais, todėl oficialia forma ir tapo Damononys.“

Taigi matome, kad įvairiais laikotarpiais buvo vartojamos net trys kaimo pavadinimo formos: Damononys, Damanonys ir Domononys. Kaimo vardą ir šiandien vietiniai žmonės šnekėdami pasako visaip, tačiau oficialiu vardu nuo 1974 m. pasirinktas Damononys. Toks pavadinimas įregistruotas Adresų registre, dabar vartojamas visuose dokumentuose, viešosios informacijos ženkluose.

Kirčiavimas. Damonónys (3), Damononių̃, Damononìms, į Damonónis, su Damononimìs, Damononysè.

---

Seniūnijų pavadinimų

kirčiavimas

	Seniūnija	Kirčiavimas	Kirčiuotė
1.	Jakė́nų seniūnijà	Jakė́nai, Jakė́nų, Jakė́nams, į Jakė́nus, ties Jakė́nais, Jakė́nuose	1 kirčiuotė
2.	Kaniavõs seniūnijà	Kaniavà, Kaniavõs, Kaniãvai, į Kaniãvą, ties Kaniavà, Kaniavojè	4 kirčiuotė
3.	Marcinkonių̃ seniūnijà	Marcinkónys, Marcinkonių̃, Marcinkónims, į Marcinkónis, ties Marcinkónimis, Marcinkonysè	3 kirčiuotė
4.	Matùizų seniūnijà	Matùizos, Matùizų, Matùizoms, į Matùizas, ties Matùizomis, Matùizose	1 kirčiuotė
5.	Merkìnės seniūnijà	Merkìnė, Merkìnės, Merkìnei, į Merkìnę, ties Merkinè, Merkìnėje	2 kirčiuotė
6.	Valkiniñkų seniūnijà	Valkiniñkai (ne Val̃kininkai), Valkiniñkų, Valkiniñkams, į Valkininkùs, ties Valkiniñkais, Valkiniñkuose	2 kirčiuotė
7.	Varėnõs seniūnijà	Varėnà (ne Varė́na), Varėnõs, Varė́nai, į Varė́ną, ties Varė́na, Varėnojè	3 kirčiuotė
8.	Vydenių seniūnijà	Vydeniai, Vydenių, Vydeniams, į Vydeniùs, ties Vydeniais, Vydeniuose	2 kirčiuotė

---

Varėnos rajono savivaldybės vietovardžiai

Šiame skyrelyje pateikiame Varėnos rajono savivaldybės gyvenamųjų vietų vardus. Jie sudėti pagal seniūnijas ir sukirčiuoti. Vietovardžiai rašomi vardininko linksniu. Skaičiai, parašyti skliausteliuose prie vietovardžių, reiškia kirčiuotę. Santrumpa k. žymi kaimą, mstl. – miestelį, m. – miestą, vs. – viensėdį.. Kaip reikia kirčiuoti kitus linksnius, daugumą vietovardžių galima rasti Lietuvių kalbos instituto parengtame internetiniame „Vietovardžių žodyne“ adresu http://www.lki.lt/ arba „Vietovardžių žodyne“ (Vilnius, 2002).

Šaltiniai

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 1997 m. rugpjūčio 28 d. nutarimas Nr. 63 „Dėl Lietuvos vietovardžių sąrašo“. Valstybės žinios, 1997, Nr. 86-2181.

Vietovardžių žodynas. Vilnius, 2002.

Lietuvos TSR administracinio teritorinio suskirstymo žinynas. Vilnius, I d., 1974, II d. 1976.

Vietovardžių kirčiavimo žodynas (sud. Marija Razmukaitė, Vytautas Vitkauskas), Vilnius, 1994.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2006  m. lapkričio 11 d. nutarimas Nr. N-8 (109). Valstybės žinios, 2006, 123-4669.

                               Parengė vyr. specialistė kalbos tvarkytoja Genė Palevičienė

Jakėnų seniūnijos vietovardžiai

Kaniavos seniūnijos vietovardžiai

Marcinkonių seniūnijos vietovardžiai

Matuizų seniūnijos vietovardžiai

Merkinės seniūnijos vietovardžiai

Varėnos seniūnijos vietovardžiai

Valkininkų seniūnijos vietovardžiai

Vydenių seniūnijos vietovardžiai

---

Varėnos miestų partnerių vardai

                 Varėna jai seniai bendradarbiauja su kai kuriais Europos šalių miestais, miesteliais, savivaldybėmis. Jų pavadinimus tekdavo vartoti viešojoje kalboje, rašyti dokumentuose, interneto svetainėje, tačiau dažnai būdavo neaišku, kaip taisyklingai parašyti nelietuviškus vietovardžius.

                      Valstybinės lietuvių kalbos komisijos iniciatyva 2006 m. pradėtas leisti Pasaulio vietovardžių žodynas. Jis skirtas pasaulio vietovardžių vartosenai, ypač rašybai, vienodinti. Jau išleistoje daugiatomio žodyno pirmoje dalyje „Europa“ yra teikiama apie 40 000 vietovardžių. Čia pateikiamos originalios ir sulietuvintos vietovardžių formos. Šiame žodyne randame ir užsienio miestų, miestelių, su kuriais bendradarbiauja Varėnos rajono savivaldybė, vardus. Lietuviškuose tekstuose abiejų formų rašyti nebūtina. Užtenka lietuviško varianto. Sulietuvinti vietovardžiai linksniuojami, pvz.: Gibai, Gibų, Gibams, Gibus, Gibais, Gibuose. Vietovardžių vardininko linksnis rašomas taip:

Bálvai  (Balvi), Latvija,

Bartošýcė  (Bartoszyce), Lenkija,

Gibaĩ  (Giby), Lenkija,

Gižýckas  (Gižycko), Lenkija,

Mikoláikos  (Mikolajki), Lenkija,

Šèmudas  (Szemud), Lenkija,

Ščiùtinas, Ščiùčinas  (ba Шчучын, ru Щучин), Baltarusija,

Skiùrupas  (Skurup), Švedija,

Preñclau  (Prenzlau), Vokietija,

Trebìnas  (Trebbin), Vokietija,

Ùsteris  (Uster), Šveicarija,

Ùkermarka  (Ukermark), Vokietija,

Mozū̃rai  (Mazury), Lenkija,

Mozū̃rija  (Mazury), Lenkija,

Palénkė  (Podlasie), Lenkija,

Parengė vyr. specialistė kalbos tvarkytoja Genė Palevičienė

---

 Varėnos miesto gatvių pavadinimai

1. Alytaus g.

2. Aušros g.

3. Ąžuolų g.

4. J. Basanavičiaus g.

5. Birutės g.

6. M. K. Čiurlionio g.

7. Dainavos g.

8. Dzūkų g.

9. Gedimino g.

10. Geležinkelio g.

11. Girios g.

12. Glėbo g.

13. Grūdos g.

14. Kadagių g.

15. Kęstučio g.

16. V. Krėvės g.

17. Laisvės g.

18. Lakštingalų g.

19. Lavyso g.

20. Liepų g.

21. Ligoninės g.

22. Marcinkonių g.

23. Mechanizatorių g.

24. Melioratorių g.

25. Mergežerio g.

26. Merkio g.

27. Miškininkų g.

28. Miškų g.

29. Mitriškių g.

30. Parko g.

31. Perlojos g.

32. Pramonės g.

33. Pušyno g.

34. Pušyno skg.

35. Ramioji g.

36. Rudnios g.

37. Savanorių g.

38. Smėlio g.

39. A. Smetonos g.

40. Spaustuvės g.

41. Sporto g.

42. Statybininkų g.

43. Šilo g.

44. Šiltnamių g.

45. Transporto g.

46. Trumpoji g.

47. Tvenkinio g.

48. Ūlos g.

49. Vasario 16-osios g.

50. Viržių g.

51. Vytauto g.

52. Z. Voronecko g.

53. Zervynų g.

54. Žalioji g.

55. Žiedo g.

56. Žiežulio g.

57. Žiūrų g.

---

Senosios Varėnos kaimo gatvių pavadinimai

1. Antakalnio g.

2. Beržų g.

3. Ievų g.

4. Medelyno g.

5. Mitriškių g.

6. Mokyklos g.

7. Paparčių g.

8. Paupio g.

9. Pievų g.

10. A. Ryliškio g.

11. Rūtų g.

12. Sakų g.

13. Stadiono g.

14. Šlaito g.

15. Tilto g.

16. Užumelnyčio g.

17. Varėnės g.

18. Varpilės g.

19. Vilniaus g.

20. Vytauto g.

Renginių planai

Varėnos rajono savivaldybės 2023 m. Lietuvių kalbos dienų planas

Rekomenduojama tradicinius ir dabartinius Karaliaučiaus krašto pavadinimus vartoti pagrečiui

          Valstybinė lietuvių kalbos komisija nepritarė Seimo narių Viliaus Semeškos ir Paulės Kuzmickienės siūlymui geografinius pavadinimus „Kaliningrado sritis“ ir „Kaliningrado miestas“ skelbti nevartotinais, tačiau pritarė iniciatyvai skatinti lietuviškų tradicinių to krašto vietovardžių (šiuo atveju „Karaliaučiaus kraštas“ ir „Karaliaučiaus miestas“) vartojimą ne tik istoriniame, bet ir dabartiniame kontekste, taip pat ir oficialiojoje vartosenoje.

Dauguma buvusių Karaliaučiaus krašto vietovardžių – lietuviški (krašte jau nuo XVI a. būta lietuviškų apskričių – gyventa lietuvininkų). Istoriniuose šaltiniuose tie lietuviški tradiciniai vietovardžiai užfiksuoti vokiška rašyba, su vokiškomis galūnėmis, plg. Tilžė – Tilsit, bet nuo 1946 m. visi buvo pakeisti rusiškais, plg. Tilžė – dab. ofic. Sovetsk (rus. Советск). Taigi tuo metu, kai kraštas administraciškai priklausė Vokietijai (Prūsijai, Rytprūsiams), oficialūs vietovardžiai nuo tradicinių lietuviškų skyrėsi tik forma, bet po II pasaulinio karo sovietinės valdžios buvo pakeisti iš esmės, todėl nebegalima kalbėti apie lietuviškų tradicinių vietovardžių formų vartojimą vietoj transkribuotųjų formų, plg.: tik Krokuva (ne Krakuvas, lenk. Kraków), tik Daugpilis (ne Daugavpilis, latv. Daugavpils), tik Florencija (ne Firenzė, it. Firenze), tik Čikaga (ne Šikago, angl. Chicago). Baltiški vietovardžiai – tiek lietuviškos, tiek vokiškos jų formos – tapo bent iš dalies istoriniais. Jų vartojimas atitinkamame istoriniame kontekste neginčytinas, jais pavadintos Lietuvos gyvenamųjų vietovių gatvės, įstaigos, organizacijos, tačiau dabartinėje oficialioje vartosenoje jie gali, o kai kuriose srityse ir turi būti vartojami pagrečiui su transkribuotomis (ar transliteruotomis) oficialių rusiškų vietovardžių formomis.

Siekdama, kad Karaliaučiaus krašto vietovardžiai būtų išsaugoti aktyvioje lietuviškoje vartosenoje, Valstybinė lietuvių kalbos komisija Karaliaučiaus krašto (Kaliningrado srities) lietuviškų vietovardžių sąrašą patvirtino dar 1997 m. (vėliau sąrašas paskelbtas leidinyje „Lietuviški tradiciniai vietovardžiai: Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos“, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002; žr. VLKK.lt skyriuje „Aktualiausios temos/ Svetimvardžiai/ Tradiciniai lietuviški vietovardžiai“, o 1999 m. rugsėjo 30 d. priėmė specialius nutarimus:

1) pagal nutarimo Nr. 3 (72) „Dėl kitų šalių vietovardžių pateikimo mokykliniuose leidiniuose“ 2 punktą mokykliniuose leidiniuose vartojami lietuviški tradiciniai baltų etninių žemių vietovardžiai, greta jų arba prieduose gali būti pateikiami dabartiniai oficialieji vietovardžiai;

2) pagal nutarimo Nr. 4 (73) „Dėl tradicinių vietovardžių vartojimo transporto informacijoje“ 2 punktą lietuviški tradiciniai vietovardžiai, pvz.: Karaliaučius, Tilžė, Ragainė, vartotini rašytinėje ir žodinėje geležinkelių, automobilių, oro ir vandens transporto eismo informacijoje valstybine kalba, o dabartiniai oficialieji vietovardžiai gali būti nurodomi pagrečiui su tradiciniais.

Gausūs Karaliaučiaus krašto vietovardžių duomenys pateikiami dar viename šaltinyje – „Interaktyvus Rytų Prūsijos žemėlapis V / Mažosios Lietuvos vietovardžiai“ (sud. G. Blažienė, J. Gelumbeckaitė, D. Sviderskienė, E. Trumpa, LKI, 2021; http://prusija.lki.lt/). Čia pirmiausia pateikiami lietuviški ir vokiški vietovardžiai, įvardyta jų administracinė priklausomybė 1905–1918 m. Vokietijos imperijos apygardai ir apskričiai, taip pat vietovardžiai rusų arba lenkų kalbomis pagal teritorinę-administracinę priklausomybę po 1946 m.

Taigi, nors dabartiniame kontekste oficialūs Rusijos Federacijos teritorijai priklausančių geografinių objektų pavadinimai negali būti ignoruojami, lietuviški tradiciniai buv. Karaliaučiaus srities pavadinimai yra ir turi būti prisimenami – rekomenduojama vienus ir kitus vartoti pagrečiui.

---

2022-12-08

Darbą pradėjo naujos kadencijos Valstybinė lietuvių kalbos komisija

     Gruodžio 8 d. į pirmąjį posėdį susirinko naujos kadencijos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) nariai. Per pirmąjį Kalbos komisijos posėdį sudarytos pakomisės, išrinkti jų pirmininkai. Ir naujos kadencijos Komisijoje dirbs dešimt pakomisių.

      Gramatikos, rašybos ir skyrybos pakomisei vadovaus patyręs sintaksės specialistas KU prof. dr. Albinas Drukteinis, Kalbos technologijų pakomisės pirmininke paskirta KTU prof. dr. Ramunė Kasperė, skaitmeninės kalbos ir vertimo specialistė. Projektų pakomisei vadovaus jau ankstesnėje kadencijoje jai pirmininkavusi VU Šiaulių akademijos doc. dr. Rūta Kazlauskaitė. Tarties ir kirčiavimo pakomisei vadovaus Lietuvių kalbos instituto mokslo darbuotoja dr. Vilija Sakalauskienė, Terminologijos pakomisei – iki šiol šiai pakomisei pirmininkavęs krašto apsaugos sistemoje terminologijos srityje dirbantis doc. dr. Vidas Valskys. Vadovėlių vertinimo pakomisės pirmininke paskirta VU doc. dr. Lina Murinienė, Vardyno ir Žodyno pakomisėms vadovaus VU mokslininkės prof. dr. Daiva Sinkevičiūtė ir doc. dr. Vilma Zubaitienė. Kalbos politikos pakomisei vadovaus pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė, Laikinajai „Vertimo vadovo“ pakomisei – vertėjas Laimantas Jonušys. Pakomises paprastai sudaro Komisijos nariai ir kviestiniai tos srities ekspertai, kiekviena pakomisė svarsto ir nagrinėja savo kompetencijos klausimus ir teikia siūlymus Komisijai. VLKK pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė įsitikinusi, kad pavyks su kolegomis susitelkti ir visą kadencijos laiką profesionaliai spręsti kalbos klausimus, nes Komisijos nariai yra aukštos kvalifikacijos ir plačios erudicijos specialistai, gerai išmanantys skirtingas kalbos vartojimo sritis.

      Pirmame posėdyje Komisijos nariai taip pat apsvarstė ir aprobavo ministerijų teiktus teisės aktų terminų straipsnių rinkinius, kurie po aprobavimo bus skelbiami Terminų banke. Taip pat paskirtas narys į Lietuvių kalbos instituto Mokslo tarybą, patikslinti Apdovanojimo už lietuvių kalbos puoselėjimą skyrimo nuostatai ir kt.

      Pagal įstatymą Kalbos komisiją sudaro 17 narių, skiriamų Seimo Švietimo ir mokslo komiteto teikimu. Jos veiklos sritys yra teisinė ir administracinė valstybinės kalbos apsauga, kalbos kodifikacija, kalbos mokymas ir viešosios kalbos kultūros ugdymas bei kalbotyros darbų rėmimas.

Kalbos vartojimo  Varėnos r. sav. įstaigose tikrinimo planai

Kalbos konsultacijos

Valstybinė lietuvių kalbos komisija

Valstybinė kalbos inspekcija

Lietuvių kalbos institutas