//Valstybinė kalba
Valstybinė kalba 2024-04-14T21:13:17+00:00

Valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo kontrolė

Varėnos rajono savivaldybės administracija
Bendrojo skyriaus vyr. specialistė kalbos tvarkytoja Inga Videikaitė
44 kab., tel. (8 310) 32 020, faks. (8 310) 51 200,
el. p. inga.videikaite@varena.lt

Kalbos tvarkytojas

  • kontroliuoja, kaip Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje laikomasi Valstybinės kalbos įstatymo, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių valstybinės kalbos vartojimą;
  • tikrina, ar pateikti derinti įmonių, įstaigų, organizacijų bei asmenų skelbiamų viešųjų užrašų ir reklamos projektai atitinka valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo reikalavimus;
  • konsultuoja savivaldybės teritorijoje veikiančių įmonių, įstaigų ir organizacijų darbuotojus bei kitus asmenis valstybinės kalbos vartojimo klausimais;

Informaciją dėl lietuvių kalbos egzamino Lietuvos Respublikos pilietybei gauti ir valstybinės kalbos kvalifikacinio egzamino laikymo teikia Varėnos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu sudaryta Valstybinės kalbos mokėjimo kvalifikavimo komisija. Komisijos pirmininkė – Milda Padegimaitė, Varėnos „Ąžuolo“ gimnazijos direktorė. Pasiteirauti galima tel. (8 310) 51 053, el. p. azuolo.gimnazija@varena.lt.

Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas „Dėl 2019 metų paskelbimo Vietovardžių metais“


Varėnos vardo kilmė

Aiškinant Varėnos vardo kilmę, reikia priminti dviejų gyvenviečių, anksčiau vadinamų Varėna I ir Varėna II, istorijos pradžią. Rašytiniuose šaltiniuose Varėna minima 1413 m. Istorikai jau neabejoja, kad Varėnos žemėje XV a. buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto medžioklės dvaras ir pilis, kurioje jis su savo dvariškiais praleisdavo daug laiko. Varėnos dvare Vytautas parašė nemažai laiškų įvairių valstybių vadovams. Pirmasis jų rašytas 1413 m. Laiške Kryžiuočių ordino magistrui pažymima, kad jis rašytas „naujajame medžioklės dvare, vadinamame Varėna, greta Merkio upės“. Daugelyje kitų laiškų taip pat nurodoma, kad jie rašyti Varėnoje. Istoriografijoje vyrauja nuomonė, kad pilies ir dvaro būta Varėnės ir Merkio santakos kyšulyje. Prie šių upių įsikūrusi gyvenvietė vėliau davė vardą ir dabartiniam Varėnos miestui. Tiesiant Peterburgo-Varšuvos geležinkelį, už keturių kilometrų į pietus nuo Merkio 1862 m. buvo pastatyta Varėnos geležinkelio stotis, prie kurios išaugo nauja gyvenvietė. Vėliau prie Merkio esanti gyvenvietė buvo pavadinta Varėna I, o naujesnė – Varėna II. Šiuo metu senoji gyvenvietė vadinama Senąja Varėna, o Varėna II – Varėnos miestu.

Daugelis autorių, rašiusių apie Varėną, miesto vardą sieja su įvairiais padavimais. Kalbininkas A. Vanagas rašo, kad miesto vardas kilo iš upės, prie kurios kūrėsi Varėna, vardo Varėnà (dab. Varė́nė). Tai įprastas gyvenamųjų vietų vardų darybos būdas lietuvių kalboje.

Kirčiavimas. Dažnai Varėnos vardą kirčiuojame netaisyklingai. Reikėtų įsidėmėti, kad mūsų miesto vardas kirčiuojamas pagal trečiąją kirčiuotę: Varė, Varėnõs, Varė́nai, į Varė́ną, ties Varė́na, Varėnojè̀. Labai lengva išmokti pagal žodžio galvà kirčiavimą.

Pagal A. Vanago „Lietuvos miestų vardai“(Vilnius, 1996 ), Vietovardžių žodyną (Vilnius, 2002), R. Žepkaitės „Varėna istorijos kelyje“ (Mintis, 2002) parengė vyr. specialistė kalbos tvarkytoja Genė Palevičienė


Merkinės ir Valkininkų vardų kilmė

ir kirčiavimas

Merkinė

Vietovardžio kilmė. Merkinė yra viena seniausių gyvenviečių Lietuvoje. Pirmą kartą ji minima 1377 m., kai kryžiuočiai nusiaubė Merkinės pilį. Merkinę randame 1551 m. Lietuvos miestelių sąraše. Žygimantas Augustas 1556 m. Merkinei pakartotinai suteikė Magdeburgo teises. Nuo XVI a. minimas Merkinės dvaras ir seniūnija.

                      Senieji vardo paminėjimai istorijos dokumentuose gana panašūs: Merken 1377 m., Merkenpil 1377 m., Merkin 1393 m., Merkinpille 1391 m., Merkyn 1394 m.

                      Vardo kilmė aiški – tai priesagos -inė vedinys iš upės vardo Merkys. Tokios darybos gyvenamųjų vietų vardų  lietuvių kalboje žinoma ir daugiau.

                      Kirčiavimas. Vietovardis kirčiuojamas pagal antrąją kirčiuotę: Merkìnė, Merkì̀nės, Merkìnei, į Merkì̀nę, ties Merkinè, Merkìnėje.

Valkininkai

Vietovardžio kilmė. Gyvenvietė žinoma nuo XIV a. 1418 m. minimas Valkininkų dvaras ir miestelis, 1503 m. – valsčius, 1516 m. – miestas, 1571 m. gavo Magdeburgo teises.

                      Vardo kilmė nėra aiški. Dėl vardo galima pasakyti, jog jis turi priesagą -inink– bei šaknį valk-. Tarmėje žinomi ir kiti variantai – Valkinỹkai, Valkinỹkas. Kaip rodo 1503 m. užrašymas Walkininki, priesaga -inink-, matyt, yra gana sena. Tačiau, ką pradžioje reiškė šis priesagos -inink- (-inyk-) vedinys, pasakyti sunku. Galima tik spėti, kad jis greičiausiai sudarytas iš kokio kito vietovardžio su šaknimi valk-. Pietų Lietuvai ypač būdingi priesagos -inink- vediniai iš vandenvardžių. Tačiau nei upės, nei ežero, vardu Valka, Valkys ar pan. arti Valkininkų nežinoma. Todėl beliktų manyti, jog Valkininkai yra priesagos vedinys iš kokios kitos vietos – balos, miško, pievos ar pan. – vardo. Tokių vardų Pietų Lietuvoje daugybė: Valkà ganykla (apie Rudnią), pieva (apie Varėną), laukas (apie Vydenius) ir pan. Suprantama nustatyti, iš kurio konkrečiai šių ar kitų vietų vardų susidarė vardas Valkininkai, neįmanoma.

Kirčiavimas. Vietovardis kirčiuojamas pagal antrąją kirčiuotę: Valkiniñkai, Valkiniñkų, Valkiniñkams, į Valkininkùs, ties Valkiniñkais, Valkiniñkuose.

Pagal A. Vanago „Lietuvos miestų vardai“ (Vilnius, 1996 ) ir Vietovardžių žodyną (Vilnius, 2002) parengė vyr. specialistė kalbos tvarkytoja Genė Palevičienė.


Ašašninkų kaimo vardo kilmė

   Marcinkonių seniūnijoje, pačiuose Varėnos rajono pietuose, prie Baltarusijos sienos, yra Ašašninkų kaimas. Šis kaimas garsėja dėl šnektos ypatybių. Pati šnekta priklauso pietų aukštaičių tarmei. Kalbininkams ji gerai žinoma dėl vadinamojo priebalsių porų s, z ir š, ž painiojimo, pvz.: zmogus „žmogus“, asarukas „ešeriukas“, silas „šilas“. Ši ypatybė laikoma čia gyvenusios jotvingių genties kalbos reliktu.

   O iš kur kilo kaimo vardas Ašašninkai? Lietuvos vietovardžių žodyno I tome (p. 195), kurį 2008 metais išleido Lietuvių kalbos institutas, aiškinama, kad kaimo vardas Ašašninkai kilęs iš istorizmo ašašninkas (ašašnykas), kuriuo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo vadinami tam tikros valstybės tarnybos pakopos žmonės, saugoję miškus ar pan. (remiamasi kalbininko V. Ambrazo surinktais nepublikuotais duomenimis).

Kuo įdomus Babriškių kaimo vardas

   Varėnos rajono Babriškių kaimas gerai žinomas rajono gyventojams. Pro jį daugeliui tenka važiuoti, nes netoli kaimo yra didelė kryžkelė, nuo kurios šakojasi keliai į Varėną, Alytų, Vilnių. Ją žmonės ir vadina Babriškių kryžkele. Žmones traukia kaime esanti jauki Šv. arkangelo Mykolo bažnytėlė. Įdomu, kad šį kaimą tiek rajono gyventojai, tiek svečiai dažnai vadina ir Babriškės, ir Bobriškės. Kodėl kaimo vardas turi kelis variantus? Kokia gali būti vardo Babriškės kilmė?

   Kalbininkai jau seniai tyrinėja vietovardžius, jų kilmę. Lietuvių kalbos institutas pradėjo leisti Lietuvos vietovardžių žodyną. Šio žodyno I tome (A-B, p. 286), kuris išleistas 2008 metais, randame įvairiose Lietuvos vietovėse esančių kaimų, upių, ežerų pavadinimų, kurių šaknis babr-: kaimai Babrai, Babriškės, Babrynas, pelkė Babrynė, ežeras Babrinis, upė Babrūnė ir kt. Žodyne aiškinama, kad tokių pavadinimų „kilmė ne visai aiški: dažniausiai, matyt, iš lietuvių kalbos žodžio babras. Tai toks graužikų būrio brangiakailis žvėrelis.“ Reikia plačiau paaiškinti, kad minimas tas pats gyvūnėlis, kuris vadinamas bebru. Šiam gyvūnui pavadinti lietuvių kalboje buvo vartojamas ir žodis babras. Mokslininkai šį žodį užrašė iš gyvosios žmonių kalbos. Manoma, kad jis galėjo būti vartojamas ir dzūkų tarmėje, nes buvo užrašytas vietovėje apie Leipalingį. Žodis yra Lietuvių kalbos žodyno I tome, p. 539.

   Lietuvos vietovardžių žodyne taip pat aiškinama, kad „kita vertus kai kurie vietovardžiai, ypač gyvenamųjų vietų vardai, galėtų būti kilę iš asmenvardžių Babras, Babrys, plg. pavardes Babraitis, Babrauskas, Babravičius.“

  Kyla klausimas, kodėl kalboje dar tebevartojama forma Bobriškės. Vietovardžius tyrinėjantys kalbininkai teigia, kad formos su bobr- galėjo atsirasti dėl slavų kalbų įtakos, plg. rus. bobr „bebras“. Bobriškės (Bobryšky) – suslavinta forma. Oficiali lietuviška vardo forma – Babriškės. Taigi kaip visai lietuvių kalbai, taip ir kaimų vardams įtaką darė kitos kalbos.

   Kirčiavimas. Babškės (2), Babškių, Babškėms, į Babriškès, ties Babškėmis, Babškėse.

Iš kur kilo Rudnios kaimo vardas

   Varėnos rajone, tarp miškų, abipus Ūlos upės, įsikūręs Rudnios kaimas. Kaimas pasižymi gamtos gražumu, įvairumu, įdomia istorine praeitimi. Čia rastais senaisiais archeologijos paminklais domėjosi jau XIX a. archeologai. Įdomi ir kaimo vardo atsiradimo istorija. Iki XVIII a. vidurio Rudnia buvo vadinama Ūlos vardu, o Ūlos upė ties Rudnia buvo vadinama Dubu. Kai kuriuose dokumentuose Rudnia dar vadinama Venglone. Ūlos vardo pakeitimas į Rudnią siejamas su geležies liejykla, veikusia XVIII a. Geležiai gaminti buvo naudojama vietinė balų rūda, kasta Pajurkių pievose ir ties Bieliūnais, palei Nočios upelį. Rūdą gabeno vežimais į Rudnios liejyklą. XVIII ir XIX a. visas kaimo gyvenimas buvo susijęs su geležies liejykla. Šiandien liejyklos laikus mena tik užtvanka, virš kurios pastatytas tiltas.

Damononių ar Damanonių kaimas?

Varėnos rajono savivaldybės Jakėnų seniūnijoje yra Damononių kaimas. Vietiniai gyventojai šio kaimo vardą pasako Damononys ir Damanonys, nevienodai randa parašytą tėvų ir senelių dokumentuose. Daugeliui kyla klausimas, kurį variantą vartoti.

Visoje Lietuvoje yra daug tokių atvejų, kai vieno kaimo pavadinimas turi kelias kalboje vartojamas formas. Kiekvienas vietovardis turi savo istoriją. Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriuje apie vietovardžius sukaupta daug unikalių duomenų. Norėdami daugiau sužinoti apie kaimo Damononys vardą, kodėl jis turi kelis variantus, kodėl vienas jų tapo oficialus, kreipėmės į šio instituto mokslininkus. Dėkojame Lietuvių kalbos instituto vyresniajam mokslo darbuotojui dr. Laimučiui Bilkiui, kuris, pavartęs daugelio kalbininkų sukauptus instituto lobynus, pateikė įdomią pavadinimo istoriją. Daktaras apie šį rajono kaimo vardą mums parašė: „Kaimo vardas Damononys oficialiu tapo 1974 m. „Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinyno“ I dalyje (Vilnius: Mintis, 1974) Varėnos r. Jakėnų apylinkėje nurodyta: Damononys, k. (p. 326). Tokia pati forma perkelta ir į 1976 m. išleistą II žinyno dalį: Damononys (3), k. (p. 53). 1959 m. išleistame „Lietuvos TSR administraciniame-teritoriniame suskirstyme“ Daugų r. Žilinų apylinkėje dar nurodomas Damanonių km. Tarpukariu taip pat užrašyti abu variantai: 1925 m. išleistame pagal 1923 m. gyventojų surašymo duomenis parengtame leidinyje „Lietuvos apgyventos vietos“ Trakų aps. Onuškio vls. nurodomas Damanonių km. (20 kiemų, 123 gyventojai). Pavardžių ir vietovardžių komisijos sudarytuose gyvenamųjų vietovių sąrašuose (bylose) Trakų aps. Onuškio vls. nurodomas kaimas Domononys, o 1936 m. sudarytoje žemės vardyno anketoje rašoma Damanonys, Damanonių k. (anketą sudarė Žilinų pradžios mokyklos mokytoja Antanina Mazaliauskaitė). Sudarant minėtus 1974, 1976 m. žinynus buvo daugiau remtasi tarpukario Pavardžių ir vietovardžių komisijos, kuriai vadovavo garsūs to meto kalbininkai Antanas Salys, Juozas Balčikonis, sąrašais, todėl oficialia forma ir tapo Damononys.“

Taigi matome, kad įvairiais laikotarpiais buvo vartojamos net trys kaimo pavadinimo formos: Damononys, Damanonys ir Domononys. Kaimo vardą ir šiandien vietiniai žmonės šnekėdami pasako visaip, tačiau oficialiu vardu nuo 1974 m. pasirinktas Damononys. Toks pavadinimas įregistruotas Adresų registre, dabar vartojamas visuose dokumentuose, viešosios informacijos ženkluose.

Kirčiavimas. Damonónys (3), Damononių̃, Damononìms, į Damonónis, su Damononimìs, Damononysè.


Seniūnijų pavadinimų

kirčiavimas

Seniūnija

Kirčiavimas

Kirčiuotė

1.

Jakė́nų seniūni

Jakė́nai, Jakė́nų, Jakė́nams, į Jakė́nus, ties Jakė́nais, Jakė́nuose

1 kirčiuotė

2.

Kaniavõs seniūni

Kaniavà, Kaniavõs, Kaniãvai, į Kaniãvą, ties Kania, Kaniavo

4 kirčiuotė

3.

Marcinkonių̃ seniūni

Marcinkónys, Marcinkonių̃, Marcinkónims, į Marcinkónis, ties Marcinkónimis, Marcinkony

3 kirčiuotė

4.

Matùizų seniūni

Matùizos, Matùizų, Matùizoms, į Matùizas, ties Matùizomis, Matùizose

1 kirčiuotė

5.

Merkìnės seniūni

Merkìnė, Merkìnės, Merkìnei, į Merkìnę, ties Merki, Merkìnėje

2 kirčiuotė

6.

Valkiniñkų seniūni

Valkiniñkai (ne Val̃kininkai), Valkiniñkų, Valkiniñkams, į Valkininkùs, ties Valkiniñkais, Valkiniñkuose

2 kirčiuotė

7.

Varėnõs seniūni

Varėnà (ne Varė́na), Varėnõs, Varė́nai, į Varė́ną, ties Varė́na, Varėno

3 kirčiuotė

8.

Vydenių seniūni

Vydeniai, Vydenių, Vydeniams, į Vydeniùs, ties Vydeniais, Vydeniuose

2 kirčiuotė


Varėnos rajono savivaldybės vietovardžiai

Šiame skyrelyje pateikiame Varėnos rajono savivaldybės gyvenamųjų vietų vardus. Jie sudėti pagal seniūnijas ir sukirčiuoti. Vietovardžiai rašomi vardininko linksniu. Skaičiai, parašyti skliausteliuose prie vietovardžių, reiškia kirčiuotę. Santrumpa k. žymi kaimą, mstl. – miestelį, m. – miestą, vs. – viensėdį.. Kaip reikia kirčiuoti kitus linksnius, daugumą vietovardžių galima rasti Lietuvių kalbos instituto parengtame internetiniame „Vietovardžių žodyne“ adresu http://www.lki.lt/ arba „Vietovardžių žodyne“ (Vilnius, 2002).

Šaltiniai

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 1997 m. rugpjūčio 28 d. nutarimas Nr. 63 „Dėl Lietuvos vietovardžių sąrašo“. Valstybės žinios, 1997, Nr. 86-2181.

Vietovardžių žodynas. Vilnius, 2002.

Lietuvos TSR administracinio teritorinio suskirstymo žinynas. Vilnius, I d., 1974, II d. 1976.

Vietovardžių kirčiavimo žodynas (sud. Marija Razmukaitė, Vytautas Vitkauskas), Vilnius, 1994.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2006  m. lapkričio 11 d. nutarimas Nr. N-8 (109). Valstybės žinios, 2006, 123-4669.

                               Parengė vyr. specialistė kalbos tvarkytoja Genė Palevičienė

Jakėnų seniūnijos vietovardžiai

Kaniavos seniūnijos vietovardžiai

Marcinkonių seniūnijos vietovardžiai

Matuizų seniūnijos vietovardžiai

Merkinės seniūnijos vietovardžiai

Varėnos seniūnijos vietovardžiai

Valkininkų seniūnijos vietovardžiai

Vydenių seniūnijos vietovardžiai


Varėnos miestų partnerių vardai

                 Varėna jai seniai bendradarbiauja su kai kuriais Europos šalių miestais, miesteliais, savivaldybėmis. Jų pavadinimus tekdavo vartoti viešojoje kalboje, rašyti dokumentuose, interneto svetainėje, tačiau dažnai būdavo neaišku, kaip taisyklingai parašyti nelietuviškus vietovardžius.

                      Valstybinės lietuvių kalbos komisijos iniciatyva 2006 m. pradėtas leisti Pasaulio vietovardžių žodynas. Jis skirtas pasaulio vietovardžių vartosenai, ypač rašybai, vienodinti. Jau išleistoje daugiatomio žodyno pirmoje dalyje „Europa“ yra teikiama apie 40 000 vietovardžių. Čia pateikiamos originalios ir sulietuvintos vietovardžių formos. Šiame žodyne randame ir užsienio miestų, miestelių, su kuriais bendradarbiauja Varėnos rajono savivaldybė, vardus. Lietuviškuose tekstuose abiejų formų rašyti nebūtina. Užtenka lietuviško varianto. Sulietuvinti vietovardžiai linksniuojami, pvz.: Gibai, Gibų, Gibams, Gibus, Gibais, Gibuose. Vietovardžių vardininko linksnis rašomas taip:

Bálvai  (Balvi), Latvija,

Bartošýcė  (Bartoszyce), Lenkija,

Gibaĩ  (Giby), Lenkija,

Gižýckas  (Gižycko), Lenkija,

Mikoláikos  (Mikolajki), Lenkija,

Šèmudas  (Szemud), Lenkija,

Ščiùtinas, Ščiùčinas  (ba Шчучын, ru Щучин), Baltarusija,

Skiùrupas  (Skurup), Švedija,

Preñclau  (Prenzlau), Vokietija,

Trebìnas  (Trebbin), Vokietija,

Ùsteris  (Uster), Šveicarija,

Ùkermarka  (Ukermark), Vokietija,

Mozū̃rai  (Mazury), Lenkija,

Mozū̃rija  (Mazury), Lenkija,

Palénkė  (Podlasie), Lenkija,

Parengė vyr. specialistė kalbos tvarkytoja Genė Palevičienė


 Varėnos miesto gatvių pavadinimai

1. Alytaus g.

2. Aušros g.

3. Ąžuolų g.

4. J. Basanavičiaus g.

5. Birutės g.

6. M. K. Čiurlionio g.

7. Dainavos g.

8. Dzūkų g.

9. Gedimino g.

10. Geležinkelio g.

11. Girios g.

12. Glėbo g.

13. Grūdos g.

14. Kadagių g.

15. Kęstučio g.

16. V. Krėvės g.

17. Laisvės g.

18. Lakštingalų g.

19. Lavyso g.

20. Liepų g.

21. Ligoninės g.

22. Marcinkonių g.

23. Mechanizatorių g.

24. Melioratorių g.

25. Mergežerio g.

26. Merkio g.

27. Miškininkų g.

28. Miškų g.

29. Mitriškių g.

30. Parko g.

31. Perlojos g.

32. Pramonės g.

33. Pušyno g.

34. Pušyno skg.

35. Ramioji g.

36. Rudnios g.

37. Savanorių g.

38. Smėlio g.

39. A. Smetonos g.

40. Spaustuvės g.

41. Sporto g.

42. Statybininkų g.

43. Šilo g.

44. Šiltnamių g.

45. Transporto g.

46. Trumpoji g.

47. Tvenkinio g.

48. Ūlos g.

49. Vasario 16-osios g.

50. Viržių g.

51. Vytauto g.

52. Z. Voronecko g.

53. Zervynų g.

54. Žalioji g.

55. Žiedo g.

56. Žiežulio g.

57. Žiūrų g.


Senosios Varėnos kaimo gatvių pavadinimai

1. Antakalnio g.

2. Beržų g.

3. Ievų g.

4. Medelyno g.

5. Mitriškių g.

6. Mokyklos g.

7. Paparčių g.

8. Paupio g.

9. Pievų g.

10. A. Ryliškio g.

11. Rūtų g.

12. Sakų g.

13. Stadiono g.

14. Šlaito g.

15. Tilto g.

16. Užumelnyčio g.

17. Varėnės g.

18. Varpilės g.

19. Vilniaus g.

20. Vytauto g.

Trumpai apie lietuvių kalbą

 

Kuo įdomus lietuvių kalbos žodžių lobynas? 

● Lietuvių kalbos istorija liudija, kad įvairiais laikais mūsų šviesuoliai tyrinėjo lietuvių kalbą, rinko lietuviškus žodžius ir dėjo į žodynus. Žodingumu mūsų gimtoji kalba primena lietuviškos gamtos įvairovę. Turime daug žodžių visiems gyvenimo atvejams, visiems pasaulio reiškiniams nusakyti ir aprašyti. Žodžių gausa parodo kalbos turtingumą, vaizdingumą. Kuo įdomus mūsų kalbos žodžių lobynas?

Pirmasis lietuvių kabos žodynas išleistas apie 1620 m. Vilniuje. Tai trikalbis (lenkų-lotynų-lietuvių) žodynas, kurį parengė Konstantinas Sirvydas. Vienintelis išlikęs egzempliorius saugomas Maskvoje.

● Dvidešimties tomų „Lietuvių kalbos žodynas“ – vienas iš didžiausių leksikografinių darbų pasaulyje. Tokio žodyno išleidimas yra kiekvienos tautos svajonė ir kartu tam tikras tos tautos ne tik kalbos mokslo, bet ir apskritai kultūros rodiklis. „Maža tauta su dideliu žodynu“ – dažnai sakomi poeto Vytauto Mačernio žodžiai kalbant apie didįjį žodyną.

● 1941 m. išleistas pirmasis didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ tomas, paskutinis 20 tomas išleistas 2002 m.

● Žodynas rengtas 100 metų. Jo rengimo pradžia laikytina 1902 m.: tada kalbininkas Kazimieras Būga pradėjo tvarkyti savo žodžių rinkinius, rašyti žodžius į atskiras korteles, davusias pradžią dabartinei „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekai, kuri saugoma Lietuvių kalbos institute.

● Žodyną sudaro 20 tomų, 22 tūkst. puslapių, 0,5 mln. leksikografinių straipsnių, parengtas naudojantis 4,5 mln. vienetų kartoteka.

● Žodynas apima lietuvių kalbos raštų leksiką nuo 1547 iki 2001 m. ir gyvosios kalbos (tarmių) leksiką, renkamą nuo 1902 m. Prie šio žodyno dirbo kelios kalbininkų kartos, per 70 žodynininkų.

● Šiuo metu jau yra žodyno elektroninis variantas. Ieškokite šio žodyno internete http://www.lkz.lt.

● Besidomintiems, kuris žodis turi daugiausia reikšmių, dažniausiai buvo nurodomas veiksmažodis leisti. Žodis leisti turi net 94 reikšmes. Žodyne jo išskirta dešimt reikšminių grupių su apibendrintais kiekvienos grupės aiškinimais, o kiekvienoje grupėje pateikiama nuo kelių iki keliolikos reikšmių.

● Žodynininkė S. Kėzytė teigia, kad „Lietuvių kalbos žodyne“ iš daiktavardžių dėl medžiagos gausumo čempionu reikia pripažinti žodį širdis, kuriam žodyne skirti 47 puslapiai. Čia pateikiamos 23 reikšmės su daugybe reikšmių atspalvių.

● Kalbininko A. Piročkino teigimu, apskaičiuojama, kad visuose didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ tomuose galį būti veiksmažodžio eiti sinonimų apie 3 900, o vaikščioti apie 1 400. Matyt, lietuviai nuo senų laikų daug kur ėję ir vaikščioję, buvę ir pastabūs bei išradingi šiuos veiksmus įvairiausiai vaizdingai pavadinti. Kai eina lėtai, tai bindzina, kėblina, kiūtina, styrina, vėžlina…, sparčiai: drožia, mauna, neria, skuta ir pan. Iš tiesų mūsų veiksmažodžiai su visais savo priešdėliais gali turėti aibes įvairių reikšmių. Tai taip pat kalbos turtingumo požymis.

● Itin saviti lietuvių kalbos žodžiai – ištiktukai, pvz.: cinkt, čiūžt, blinkt, bumbt, pykšt, pokšt ir kt. J. Jablonskis yra sakęs, kad jų lietuvių kalboje yra devynios galybės.

● Skambumo ir vaizdingumo mūsų kalbai suteikia deminutyvai. Kalbininkai teigia, kad lietuvių kalba turinti 78 priesagas, su kuriomis maloniniai-mažybiniai žodžiai gali būti sudaromi, tačiau bendrinei kalbai tokių priesagų priskiriama tik 16. Daugiausia ir įvairiausių tų deminutyvų lietuvių kalboje aptinkama su žodžiais mama, motė, pvz.: mamelė, mamulė, mamytė, močiutė, mamytužėlė…

● Ilgiausias lietuvių kalbos žodis – nebeprisikiškiakopūsteliaujantiesiems.

● Dažniausiai kalboje vartojamas jungtukas ir, antroje vietoje – įvardis jis, trečioje vietoje veiksmažodis būti ir įvardis tas.

Dažniausiai kalboje vartojamas žodis (daiktavardis) Lietuva.

● Yra žodžių, kuriuos skaitant iš kairės į dešinę ar iš dešinės į kairę, jų reikšmės visai nepasikeistų.  Perskaitykite Ada, Sabas, sūnūs, ėmė, ėdė.

● Pamėginkite iš galo atidžiai perskaityti šį sakinį: Sėdėk užu kėdės.

 

● Keletas priežodžių iš tautosakos lobyno apie kalbą ir žodžius: „Kokia galva, tokia ir kalba“, „Jo kalbos ir į vežimą nesukrausi“, „Nuo žmonių kalbų ir po puodu nepasislėpsi“, „Piktas žodis vėju per pasaulį lekia“, „Žengi žingsnį ir žiūrėk, sakai žodį ir galvok“, „Žodis toli eina ir vis didėja“, „Žodis išeina pėsčias, sugrįžta raitas“,  „Žodis skriaudžia, žodis ir glaudžia“.

Parengė Bendrojo skyriaus vyriausioji specialistė (kalbos tvarkytoja) Genė Palevičienė


Iš vardų ir pavardžių istorijos

 

● Senovėje lietuviai buvo vadinami tik vardais. Tai rodo dar iki Lietuvos krikšto rašyti dokumentai. Dabartiniai lietuvių vardai yra trejopos kilmės: lietuviškos kilmės (senieji ir vėlesnieji), krikščioniškieji, naujieji skolintiniai vardai iš įvairiausių pasaulio kalbų.

● Pavardė yra paveldimas iš kartos į kartą antrasis asmenvardžio dėmuo. Pats žodis „pavardė“ rodo, kad pavardės atsirado vėliau nei vardai. Lietuvių pavardžių užuomazgų aptinkama jau XII-XIV amžiuje. Jau po krikšto gautas krikščioniškas vardas buvo vartojamas kartu su buvusiu pagonišku vardu, kuris vėliau dažnai tapdavo lietuvio pavarde, kaip antai: Vladislovas Jogaila, Aleksandras Vytautas ir pan. Jau XV amžiaus pabaigos dokumentuose aiškiai ima vyrauti dvinaris lietuvių įvardijimas. Lietuvių pavardžių susidarymas pasibaigė XVIII amžiuje, o XIX amžiuje visos jos įgijo juridinį statusą.

Lietuvių pavardės, kaip ir vardai, yra lietuviškos ir nelietuviškos (slaviškos, germaniškos) kilmės.

● Pagal lietuvės moters pavardę galima „nustatyti“ jos šeiminę padėtį! Ištekėjusios moterys paprastai renkasi vyro pavardę, prie kurios pridedama priesaga -ienė: Butkuvienė, Kubilienė, Kazlauskienė, Jonaitienė. Netekėjusių merginų pavardžių priesagos įvairuoja priklausomai nuo tėvo pavardės galūnės: Butkus – Butkutė, Kubilius – Kubiliūtė, Kazlauskas – Kazlauskaitė, Jonaitis – Jonaitytė. Dabar galima pridėti ir galūnę -ė: Grigėnė, Saulėnė, Sadauskė.

● Populiariausi 1940-1990 m. gimusiųjų vardai: Jonas, Antanas, Vytautas ir Irena, Lina, Danutė.

 

 ● Populiariausi 2006-2010 m. gimusiųjų vardai: Matas, Lukas, Nojus ir Kamilė, Gabrielė, Gabija.

● Dažniausių Lietuvos pavardžių penketukas yra Kazláuskas, Petráuskas, Stankẽvičius, Jankáuskas ir Žukáuskas.

● „Apie pusės milijono Vokietijos gyventojų pavardės yra lietuvių kilmės. […] Dažniausios lietuviškos kilmės pavardės Vokietijoje yra Naujoks (Naujokas, 1432), Kallweit (Kalvaitis, 915), Rudat (Rudaitis, 751), Petereit (Petraitis, 742), ir Schneidereit ( Šneideraitis, 741)“ – teigia Vokietijoje esančios Baltų studijų draugijos pirmininkė, Humboldtų universiteto habilituota daktarė, XVII tarptautinės Vilniaus knygų mugės viešnia K. Šiler (Christiane Schiller).

● Ar žinote, kad Londono teatras pavadintas lietuvišku asmenvardžiu ir vadinamas Džono Gelgudo teatru. Kodėl? Šį teatrą 1938 m. įsteigė Džonas Gelgudas (1904-2000), vienas žymiausių visų laikų anglų aktorius. Anglijos karalienė 1953 m. už nuopelnus teatrui jam suteikė riterio titulą. Šio aktoriaus senelis buvo lietuvis, 1831 metų sukilimo dalyvis, pabėgęs iš Lietuvos ir apsigyvenęs Anglijoje.

                             Parengė Bendrojo skyriaus vyriausioji specialistė kalbos tvarkytoja Genė Palevičienė


Lietuvių kalbos įdomybės

Kaip pasaka išplatino žodį „eglutė“?

Visi vaikystėje mėgstame skaityti pasakas. Vienas mūsų kalbininkas pasakų pasaulyje užima ypatingą vietą. Kažin ar, skaitydami Anderseno, Haufo, Pero, Grimų pasakas, arabų „Tūkstantį ir vieną naktį“, atkreipėme dėmesį, kas šias pasakas išvertė į lietuvių kalbą. Mat vertėjų pavardės rašomos nelabai stambiomis raidėmis ir ne taip jau aiškiai matomoje vietoje. Visas šias pasakas į lietuvių kalbą vertė žymus mūsų kalbininkas akademikas Juozas Balčikonis (1885-1969). Akademikas labai rūpinosi lietuvių kalbos kultūra, jos taisyklingumu. Jis puikiai žinojo, kad kalbos daugiausiai išmokstamavaikystėje.

Pasakas Juozas Balčikonis mėgo versti beveik visą savo netrumpą gyvenimą. Ir šį darbą dirbdamas, jis nemažai bendravo su J. Jablonskiu. Kai pirmojo pasaulinio karo metu gyvendamas Voroneže, Balčikonis išvertė gražiąją Anderseno pasaką apie eglutę, iš pradžių jis nežinojo, kaip ją pavadinti, mat šis vaikų taip mėgstamas daiktas vienur buvo vadinamas eglele, kitur – eglaite. Jablonsko patartas, J. Balčikonis pasaką pavadino „Eglute“. Jablonskis Balčikonio išverstą pasaką įdėjo į savo chrestomatiją. Pasaka ir tokia eglutės pavadinimo forma paplito po visą Lietuvą, ir dabar turbūt niekam ir į galvą neateina, kad šis žvakutėmis ir blizgučiais papuoštas medelis kada nors buvo kitaip vadinamas.

Parengta pagal A. Sabaliausko knygas „Šimtas kalbos mįslių“ (Vilnius, 2001), „Žodžiai atgyja“ (Vilnius, 1980)


Kaip atsirado žodis „abėcėlė“?

          Abėcėlė – visos kurio nors rašto raidės, sudėtos tam tikra tvarka, elementorius; kokio nors mokslo pradžia, pagrindai.

          Šio žodžio kilmė turbūt kiekvienam aiški – tai trijų pirmųjų mūsų raidyno raidžių vardai – a, bė, cė. Tokį žodį randame jau pirmajame lietuviškame žodyne – Konstantino Sirvydo „Dictionarum trium lingvarum“ (1642 metų leidime). Lenkų kalbos žodį Obiecadlo ir lotynų kalbos žodžius Elementa puerorum (pažodžiui „vaikų raidės“), primae literae (pažodžiui „pirmosios raudės“) jis pažodžiui išvertė abėcėlė. Formantas -lė šiame žodyje jau ne koks raidės pavadinimas, o lietuviška priesaga, primenanti lenkišką lo.

                             Parengta pagal Algirdo Sabaliausko knygą „Iš kur jie?“ (Vilnius, 1994, p. 7)

Iš kur atėjo žodis „knyga“?

          Mūsų žodis „knyga“ – skolinys iš slavų, plg. baltarusių кніга, rusų книга, čekų kniha, bulgarų книга, lenkų księga (fonetiką pakeitė patys lenkai). Kaip atsirado toks žodis slavų kalbose, nėra aišku, nors aiškinimų daugybė. Veikiausiai tai senas kultūros skolinys, atkeliavęs iš Rytų kalbų. Galimas daiktas, jog tai per tiurkų kalbas atėjęs kinų žodis k‘üen „ritinys“.

Parengta pagal Algirdo Sabaliausko knygą „Iš kur jie?“ (Vilnius, 1994, p. 162)

Kas sugalvojo lietuviškus savaitės dienų pavadinimus?

          Senesni žmonės turbūt dar gerai atsimena, kad lietuviai savaitės dienas dažnai vadino slaviškos kilmės žodžiais: panedėlis, utarnykas, sereda, četvergas, pėtnyčia, subata, nedėlia. Tik tokie pavadinimai randami ir senuosiuose mūsų kalbos paminkluose.

          Visus šiuos pavadinimus lietuviškais (pirmadienis, antradienis, trečiadienis, ketvirtadienis, penktadienis, šeštadienis) pakeitė Jonas Jablonskis. Galima spėti, kad mūsų kalbininkui čia galėjo turėti įtakos latvių kalba. 1889-1896 m. J. Jablonskis gyveno Jelgavoje, dirbo šio miesto gimnazijoje, artimai bendravo su latvių kultūros veikėjais, gerai išmoko latvių kalbą. Nuolat girdėdamas, kad jie savaitės dienas latviškai vadina pirmdiena, ortdiena, trešdiena nusprendė, kad ir lietuviams geriau tiktų savi, iš skaitvardžių sudaryti pavadinimai, negu slaviški skoliniai.

          Tačiau septintosios dienos pavadinimas latvių ir lietuvių kalbose skiriasi. Nusižiūrėjus į latvių svetdiena „sekmadienis“, lietuviams reikėtų sakyti šventadienis. Tačiau šiuo žodžiu lietuviai vadina ne tik sekmadienį, bet apskritai kiekvieną šventę. Iš skaitvardžio septintas J. Jablonskis dienos pavadinimo nedarė, nes jis būtų gana griozdiškas, o ekonomija kalboje irgi svarbus dalykas. J. Jablonskis pasirinko skiemeniu trumpesnį, nors jau baigiantį nykti skaitvardį sekmas. Čia tam tikrą vaidmenį galėjo suvaidinti jau ir pačiuose mūsų pirmuosiuose raštuose vartojamas iš skaitvardžio formos sudarytas šventės pavadinimas Sekminės. Dar porą žodžių apie sekmą. Vietoje dabartinių septintas, aštuntas senuosiuose mūsų raštuose ištisai buvo vartojamas tik sekmas ir ašmas. Šios formos gražiai sutinka su kitų indoeuropiečių kalbų atitinkamų skaitvardžių formomis.

          Parengta pagal Algirdo Sabaliausko knygą „Iš kur jie?“ (Vilnius, 1994, p. 305, 306, 307)

Rekomenduojama tradicinius ir dabartinius Karaliaučiaus krašto pavadinimus vartoti pagrečiui

Www.varena.lt  300x251

          Valstybinė lietuvių kalbos komisija nepritarė Seimo narių Viliaus Semeškos ir Paulės Kuzmickienės siūlymui geografinius pavadinimus „Kaliningrado sritis“ ir „Kaliningrado miestas“ skelbti nevartotinais, tačiau pritarė iniciatyvai skatinti lietuviškų tradicinių to krašto vietovardžių (šiuo atveju „Karaliaučiaus kraštas“ ir „Karaliaučiaus miestas“) vartojimą ne tik istoriniame, bet ir dabartiniame kontekste, taip pat ir oficialiojoje vartosenoje.

Dauguma buvusių Karaliaučiaus krašto vietovardžių – lietuviški (krašte jau nuo XVI a. būta lietuviškų apskričių – gyventa lietuvininkų). Istoriniuose šaltiniuose tie lietuviški tradiciniai vietovardžiai užfiksuoti vokiška rašyba, su vokiškomis galūnėmis, plg. Tilžė – Tilsit, bet nuo 1946 m. visi buvo pakeisti rusiškais, plg. Tilžė – dab. ofic. Sovetsk (rus. Советск). Taigi tuo metu, kai kraštas administraciškai priklausė Vokietijai (Prūsijai, Rytprūsiams), oficialūs vietovardžiai nuo tradicinių lietuviškų skyrėsi tik forma, bet po II pasaulinio karo sovietinės valdžios buvo pakeisti iš esmės, todėl nebegalima kalbėti apie lietuviškų tradicinių vietovardžių formų vartojimą vietoj transkribuotųjų formų, plg.: tik Krokuva (ne Krakuvas, lenk. Kraków), tik Daugpilis (ne Daugavpilis, latv. Daugavpils), tik Florencija (ne Firenzė, it. Firenze), tik Čikaga (ne Šikago, angl. Chicago). Baltiški vietovardžiai – tiek lietuviškos, tiek vokiškos jų formos – tapo bent iš dalies istoriniais. Jų vartojimas atitinkamame istoriniame kontekste neginčytinas, jais pavadintos Lietuvos gyvenamųjų vietovių gatvės, įstaigos, organizacijos, tačiau dabartinėje oficialioje vartosenoje jie gali, o kai kuriose srityse ir turi būti vartojami pagrečiui su transkribuotomis (ar transliteruotomis) oficialių rusiškų vietovardžių formomis.

Siekdama, kad Karaliaučiaus krašto vietovardžiai būtų išsaugoti aktyvioje lietuviškoje vartosenoje, Valstybinė lietuvių kalbos komisija Karaliaučiaus krašto (Kaliningrado srities) lietuviškų vietovardžių sąrašą patvirtino dar 1997 m. (vėliau sąrašas paskelbtas leidinyje „Lietuviški tradiciniai vietovardžiai: Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos“, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002; žr. VLKK.lt skyriuje „Aktualiausios temos/ Svetimvardžiai/ Tradiciniai lietuviški vietovardžiai“, o 1999 m. rugsėjo 30 d. priėmė specialius nutarimus:

1) pagal nutarimo Nr. 3 (72) „Dėl kitų šalių vietovardžių pateikimo mokykliniuose leidiniuose“ 2 punktą mokykliniuose leidiniuose vartojami lietuviški tradiciniai baltų etninių žemių vietovardžiai, greta jų arba prieduose gali būti pateikiami dabartiniai oficialieji vietovardžiai;

2) pagal nutarimo Nr. 4 (73) „Dėl tradicinių vietovardžių vartojimo transporto informacijoje“ 2 punktą lietuviški tradiciniai vietovardžiai, pvz.: Karaliaučius, Tilžė, Ragainė, vartotini rašytinėje ir žodinėje geležinkelių, automobilių, oro ir vandens transporto eismo informacijoje valstybine kalba, o dabartiniai oficialieji vietovardžiai gali būti nurodomi pagrečiui su tradiciniais.

Gausūs Karaliaučiaus krašto vietovardžių duomenys pateikiami dar viename šaltinyje – „Interaktyvus Rytų Prūsijos žemėlapis V / Mažosios Lietuvos vietovardžiai“ (sud. G. Blažienė, J. Gelumbeckaitė, D. Sviderskienė, E. Trumpa, LKI, 2021; http://prusija.lki.lt/). Čia pirmiausia pateikiami lietuviški ir vokiški vietovardžiai, įvardyta jų administracinė priklausomybė 1905–1918 m. Vokietijos imperijos apygardai ir apskričiai, taip pat vietovardžiai rusų arba lenkų kalbomis pagal teritorinę-administracinę priklausomybę po 1946 m.

Taigi, nors dabartiniame kontekste oficialūs Rusijos Federacijos teritorijai priklausančių geografinių objektų pavadinimai negali būti ignoruojami, lietuviški tradiciniai buv. Karaliaučiaus srities pavadinimai yra ir turi būti prisimenami – rekomenduojama vienus ir kitus vartoti pagrečiui.


2022-12-08

Darbą pradėjo naujos kadencijos Valstybinė lietuvių kalbos komisija

     Gruodžio 8 d. į pirmąjį posėdį susirinko naujos kadencijos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) nariai. Per pirmąjį Kalbos komisijos posėdį sudarytos pakomisės, išrinkti jų pirmininkai. Ir naujos kadencijos Komisijoje dirbs dešimt pakomisių.

DSCF3064 300x200

      Gramatikos, rašybos ir skyrybos pakomisei vadovaus patyręs sintaksės specialistas KU prof. dr. Albinas Drukteinis, Kalbos technologijų pakomisės pirmininke paskirta KTU prof. dr. Ramunė Kasperė, skaitmeninės kalbos ir vertimo specialistė. Projektų pakomisei vadovaus jau ankstesnėje kadencijoje jai pirmininkavusi VU Šiaulių akademijos doc. dr. Rūta Kazlauskaitė. Tarties ir kirčiavimo pakomisei vadovaus Lietuvių kalbos instituto mokslo darbuotoja dr. Vilija Sakalauskienė, Terminologijos pakomisei – iki šiol šiai pakomisei pirmininkavęs krašto apsaugos sistemoje terminologijos srityje dirbantis doc. dr. Vidas Valskys. Vadovėlių vertinimo pakomisės pirmininke paskirta VU doc. dr. Lina Murinienė, Vardyno ir Žodyno pakomisėms vadovaus VU mokslininkės prof. dr. Daiva Sinkevičiūtė ir doc. dr. Vilma Zubaitienė. Kalbos politikos pakomisei vadovaus pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė, Laikinajai „Vertimo vadovo“ pakomisei – vertėjas Laimantas Jonušys. Pakomises paprastai sudaro Komisijos nariai ir kviestiniai tos srities ekspertai, kiekviena pakomisė svarsto ir nagrinėja savo kompetencijos klausimus ir teikia siūlymus Komisijai. VLKK pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė įsitikinusi, kad pavyks su kolegomis susitelkti ir visą kadencijos laiką profesionaliai spręsti kalbos klausimus, nes Komisijos nariai yra aukštos kvalifikacijos ir plačios erudicijos specialistai, gerai išmanantys skirtingas kalbos vartojimo sritis.

      Pirmame posėdyje Komisijos nariai taip pat apsvarstė ir aprobavo ministerijų teiktus teisės aktų terminų straipsnių rinkinius, kurie po aprobavimo bus skelbiami Terminų banke. Taip pat paskirtas narys į Lietuvių kalbos instituto Mokslo tarybą, patikslinti Apdovanojimo už lietuvių kalbos puoselėjimą skyrimo nuostatai ir kt.

      Pagal įstatymą Kalbos komisiją sudaro 17 narių, skiriamų Seimo Švietimo ir mokslo komiteto teikimu. Jos veiklos sritys yra teisinė ir administracinė valstybinės kalbos apsauga, kalbos kodifikacija, kalbos mokymas ir viešosios kalbos kultūros ugdymas bei kalbotyros darbų rėmimas.

Kalbos vartojimo  Varėnos r. sav. įstaigose tikrinimo planai