Varėnos rajono savivaldybės vicemeras Alvydas Verbickas grįžo iš Ukrainos. Su dvylikos Lietuvos savivaldybių merų ir vicemerų delegacija jis lankėsi penkiuose miestuose: Charkive, Poltavoje, Černihive, Kyjive ir Kovelyje. Daugiau nei pusę metų planuotos kelionės tikslas – susipažinti su Ukrainos savivaldybių patirtimi, iš arti pamatyti, kaip karo sąlygomis veikia civilinės saugos bei mobilizacijos planai. „Svarbiausia sąžiningai savęs paklausti – o ką darysi tu, kai išauš diena X?” – tokį klausimą iš Ukrainos parsivežė vicemeras.

 Ukrainoje A. Verbickas lankėsi ne pirmąjį kartą. Keturios ankstesnės kelionės į šią šalį buvo susijusios su humanitarine pagalba, kuri, po plataus masto Rusijos invazijos į šalį, ukrainiečiams buvo gabenama iš Varėnos.

Šįkart vykta mokytis ir semtis patirties. Kelionę organizavo Lietuvos ambasada Ukrainoje ir Lietuvos savivaldybių asociacija. Lietuvių merų ir vicemerų delegacija susitiko su keturių savivaldybių merais, lankėsi jų vadovaujamose teritorijose.

„Turėjome aiškų tikslą – išsiaiškinti, kaip karo pradžioje Ukrainoje veikė civilinės saugos ir mobilizacijos planai, kokių priemonių ėmėsi operacijų centrai, kokie sprendimai buvo priimami. Ši patirtis man ypač svarbi, juk vadovauju Varėnos rajono savivaldybės ekstremaliųjų situacijų operacijų centrui“, – po kelionės pasakojo vicemeras.

Maždaug už 30 kilometrų nuo karo zonos esantis Charkivas ir mieste girdėti sprogimai delegacijai paliko stiprų įspūdį. A. Verbickas pasakoja matęs sugriautus namus, subombarduotus daugiabučius, susprogdintas degalines, logistikos centrus, katilines ir kitą, šalies gyvenimą užtikrinančią infrastruktūrą.

„Sunku matyti sugriautus namus ir be pastogės likusius žmones, tačiau mus nustebino, kad šalia sugriautų daugiabučių kyla nauji. Kai merų klausėme, kodėl jie stato namus, kai pavojus dar nepraėjęs, atsakymas buvo paprastas: žmonėms būtina suteikti galimybę gyventi, privalu jais rūpintis. Jei nieko nedarysime, jie tiesiog išvyks”, – įspūdžiais dalijosi A. Verbickas.

Pasak vicemero, viena svarbiausių pamokų, kurias perdavė Ukrainos merai, iš anksto patvirtinti ir karo metui numatyti planai nebūtinai veikia. Situacija keičiasi greitai, sprendimus tenka priimti pagal tai, kas vyksta konkrečioje vietoje, konkrečiu laiku.

Ukrainiečiai pasakojo, kad prasidėjus plataus masto karui, miestų merai tapo karinių administracijų vadovais. „Modelis paskirti karinius komendantus nepasiteisino, – pasakoja vicemeras. – Paiškėjo, kad vietos situaciją geriausiai žino savo miestą, žmones ir jų poreikius pažįstantis meras. Buvo nuspręsta pakeisti savivaldos įstatymą – kariniams komendantams palikti tik karinius sprendimus”.

Daug kalbėta apie komunikacijos svarbą. Pirmosiomis karo dienomis iš Ukrainos buvo evakuota daugiau kaip keturi milijonai žmonių. Savivaldybėms teko spręsti, kaip evakuoti žmones, kokiais keliais juos išvežti ir kaip pasiekti gyventojus, kai neveikia įprastas mobilusis ar interneto ryšys.

„Supratome, kaip svarbu turėti įvairių būdų, kuriais būtų glaima pasiekti gyventojus. Informaciją gali perduoti iš namų į namus vykstantys pasiuntiniai, reikia prisiminti laidinius telefonus. Žinios Ukrainoje būdavo perduodamos ir per prie automobilių pritvirtintus garsiakalbius, jie skelbė, kur galima gauti vandens, maisto, kur kreiptis pagalbos”, – pasakojo iš Ukrainos grįžęs A. Verbickas.

Ukrainiečiai daug kalbėjo apie tai, kad karo sąlygomis, ypatingo dėmesio reikia senjorams, vaikams, žmonėms su negalia ir visiems, kuriems informaciją susirasti patiems gali būti sunkiau. Svarbu iš anksto žinoti, kas jais pasirūpins, kaip juos galima pasiekti ir perkelti į saugias vietas.

Ukrainos savivaldybių patirtis parodė ir tai, kad savivaldybės įstaigoms, tarnyboms būtina turėti maisto, vandens, vaistų bei kuro atsargų. Pasak A. Verbicko, neužtenka pasitikėti į planus įrašytais privačiais tiekėjais, Ukrainoje šis planas neveikė, krizės atveju jų pagalba gali būti nepasiekiama.

Daug dėmesio Ukrainoje skiriama priedangoms. Jos įrengiamos įvairiose vietose –daugiabučių, individualių namų, mokyklų, darželių, gydymo įstaigų rūsiuose, metro. Šalyje netgi sukurtas projektavimo institutas, rengiantis tipinius priedangų projektus – po žeme įrengiamos klasės, palatos, operacinės, gimdymo skyriai. Juose numatomos nepriklausomos apšvietimo, vėdinimo, vandens, deguonies tiekimo sitemos, statomi generatoriai. Metro erdvės pritaikomos ugdymui – įrengiamos pertvaros, šildymas ir vėdinimas.

Ukrainoje ypatinga saugoma infrastruktūra – šilumos elektrinės, vandens paskirstymo stotys, elektros tiekimo įrenginiai. Įdirbis atliktas – jei viena sistema sugadinama, jos darbą gali perimti kita. Veikia ir mobilios katilinės, kurios prireikus atvyksta į vietą, tiekia šilumą.

Lietuviai pamatė vietas, kur gyventojai gali slėptis masinio susibūrimo vietose nuo skeveldrų apsaugančiose konstrukcijose. Jos statomos iš smėlio, o išorė dengiama metaliniu tinklu.

A.Verbickas sako, kad Ukrainoje matyti ne tik karo padariniai, bet ir tai, kaip šalis stiprina pasirengimą. Vicemeras pastebi, kad keičiasi ir karo taktika, todėl ukrainiečiams nuolat tenka prisitaikyti.

„Svarbu ne tik turėti planą, bet ir suprasti, kad jis gali keistis. Reikia galvoti, kaip veiksime, jei neliks ryšio, elektros, vandens ar šilumos, jei reikės išvežti žmones. Ir tai turi rūpėti ne tik savivaldybei, ruoštis privalome ir patys, – sako jis ir priduria neabejojantis, kad parsivežtos patirtys turi virsti konkrečiais darbais Varėnos rajone, – Pirmiausia savivaldybėje peržiūrėsime pasirengimo planus ir įsivertinsime, kaip veiktų operacijų centras, jei sutriktų ryšys, elektra, vandens ar šilumos tiekimas. Tačiau svarbu pasirengti ne tik institucijoms – apie tai, kaip elgtis kilus pavojui, turi žinoti ir gyventojai.

Vicemeras ragina kiekvieną sąžiningai savęs paklausti, ką darytų, jei vieną dieną sutriktų paslaugos, prie kurių esame įpratę. „Galima išbandyti paprastą pratimą: vienai dienai išjungti elektrą, užsukti vandenį, atsisakyti šildymo ir ryšio. Toks išbandymas padeda pamatyti, ko trūksta ir ką reikėtų pasiruošti iš anksto”, – pataria vicemeras ir teigia, kad savivaldybė pirmiausia peržiūrės planus ir aiškiai suformuluos, kur ieškoti patikimos informacijos, kaip elgtis pavojaus metu, kur kreiptis pagalbos.

Pasak A. Verbicko, Lietuvos ir Ukrainos ryšys kuriamas ne vien materialia parama, ne mažiau svarbus emocinis palaikymas, galimybė dalintis patirtimi. „Ukrainiečiai žino, kas vyksta Lietuvoje, jie mums pataria, kad ruoštis turėtume labiau. Kviečia atvykti, klausti, mokytis. Jų patirtis itin skaudi, bet ji gali mums padėti, jei tik pamokas priimsime”, – sako A. Verbickas.